Šiame straipsnyje nagrinėjama kritikos ir elgesio sąvokų apibrėžimo svarba, remiantis moksliniais tyrimais, filosofinėmis įžvalgomis ir socialiniais kontekstais. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip įvairūs veiksniai, nuo neurobiologinių procesų iki visuomeninių normų, veikia mūsų elgesį ir kaip kritika gali būti naudojama tiek konstruktyviai, tiek destruktyviai.
Įvadas
Žmogaus elgesys yra sudėtingas ir daugiabriaunis reiškinys, kurį veikia daugybė veiksnių. Norint suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip, reikia atsižvelgti į biologinius, psichologinius ir socialinius aspektus. Kritika, kaip elgesio vertinimo forma, taip pat yra svarbus socialinis įrankis, galintis daryti įtaką individų ir grupių elgesiui.
Elgesio Kompleksiškumas
Žymus neurobiologas ir primatologas Robertas M. Sapolsky teigia, kad norint suprasti žmogaus elgesį, būtina atsižvelgti į daugybę veiksnių:
- Nervų sistemos sudirginimas (vaizdai, garsai, kvapai).
- Hormonų įtaka.
- Paauglystės, vaikystės, ankstyvosios raidos patirtys.
- Genetinės ypatybės.
Dr. Aistė Pranckevičienė iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros teigia, kad į elgesį reikia žvelgti pradedant nuo biocheminių dalykų, nuo neurono, nuo hormono, nuo geno iki kultūros, evoliucijos, vertybių, religijos. Elgesys yra neprastai sudėtingas, nulemiamas daugybės veiksnių. Net ir pats autorius knygoje truputį šaiposi, kad dabar taip madinga prie visko prilipinti „neuro“: neuromarketingas, neuroliteratūra ir „neuro“ kas tik nori.
Vilniaus universiteto profesorius emeritas dr. Albinas Bagdonas teigia, kad knyga yra apie žmogaus prigimtį. Mes elgiamės ir norime žinoti, kodėl taip elgiamės. Čia, sakyčiau, yra įvairių žmogaus poelgių enciklopedija, sklandžiai juos paaiškinanti. Paaiškinama ne vien tik iš neurologinių ar neurocheminių pozicijų, bet būtent iš evoliucinio taško: sekundė iki poelgio, minutė, diena, gyvenimas ir t.
Taip pat skaitykite: Efektyvus reagavimas į kritiką
Kritikos Dvigubumas
Kritika gali būti tiek konstruktyvi, tiek destruktyvi. Ernestas Heilo savo knygoje „Žmogus" kalba apie mažąją ir didžiąją kritiką. Mažoji kritika esąs griaunanti, puolanti kūrėją, spaudžianti jį į savas normas bei schemas ir tuo būdu jį nužudyti. Jos vaidmuo esąs smukdantysis. Ji esąs siauraprotystė literatūros srityje. Ji esąs nuosmukio ženklas. Tuo tarpu didžioji kritika nusilenkianti kūrėjui, priimanti jį atvira širdimi. Ji semianti literatūrines vertybes iš jo paties, surandanti literatūrinę tiesą jame pačiame. Jai kiekvienas švystelėjimas keliąs jai džiaugsmo, ir ji rodanti šią šviesą visuomenei. Jos vaidmuo esąs statomasis.
Svarbu atskirti konstruktyvią kritiką, kuri padeda tobulėti, nuo destruktyvios kritikos, kuri žeidžia ir demotyvuoja. Konstruktyvi kritika turėtų būti konkreti, pagrįsta faktais ir nukreipta į elgesį, o ne į asmenį.
Neurobiologinis Kritikos Aspektas
A. Pranckevičienė teigia, kad skaitydama knygą džiaugėsi kritika neuroaspektams, nors ir atstovauja šitai krypčiai. Atrodo, kad mokslas turėtų būti objektyvus, bet jame vis tiek yra mados. Šiuo metu mada yra „neuro“. Mokslininkai padaro kokį nors tyrimą ir tuoj pasipila skambios antraštės. Sapolsky savo knygoje, ypač paskutinėje dalyje, kelia labai sudėtingus klausimus apie neuroaspektą ir teisę, apie tai, ar žmogus gali būti baudžiamas už dalykus, kurie galbūt yra nulemti neuroaspektų. Ir nėra paprastų atsakymų. Knyga bando parodyti, kiek sudėtingas ir įvairialypis yra tas neuroaspektas, kad tai nėra vien biologija. Smegenyse daug dalykų atsiranda per išmokimą, per patirtį, per įsitikinimus ir mes galime daug dalykų keisti. Jeigu mažiname automatizmą ir labiau apgalvojame tam tikrus dalykus. Pagrindinė žinutė iš šios knygos - „neuro“ yra gerai, bet prie jo turi būti kiti dalykai: socialiniai mokslai, visuomenė, vertybės.
Vaikystės ir Paauglystės Įtaka
Vaikystės ir paauglystės patirtys turi didelę įtaką žmogaus elgesiui. A. Bagdonas teigia, kad viską, ką žinome apie paauglystę, reikia vertinti ne iki galo išsivysčiusios kaktinės žievės kontekste. Sapolsky priešpriešina, kad paaugliai pagal biologines sistemas jau subrendę, bet jų kaktos skiltis dar nepakankamai išsivysčiusi. O kaktos skiltis ir priima sprendimus.
Kaktinė žievė atsakinga už vykdomąsias funkcijas - priima sprendimus, sustabdo mus nuo blogų ketinimų, pradėtų impulsyvių veiksmų. Tai evoliuciškai vėlyviausias organas, dėl to ir skiriamės nuo kitų gyvūnų. A. Pranckevičienė pataria įsivaizduoti vadovą, kuris pats daug darbo neatlieka, bet pasirūpina, kad kiti gerai dirbtų, kad dėmesys būtų nukreiptas ten, kur reikia, kad būtų kuriami ir susidėliojami ateities planai, kad būtų pagalvojama apie santykius, kad organizacijoje visi gerai sutartų. Vykdomosios funkcijos yra iš esmės kažkas panašaus į tai.
Taip pat skaitykite: Psichologijos mitai ir realybė
A. Pranckevičienė teigia, kad vaikams psichikos priežiūros paslaugų beveik nėra arba tėvai nenoriai už jas moka. Tarkim, tėvai patys mielai eina į psichoterapiją, bet jeigu reikia sumokėti už psichoterapiją vaikui - atsiranda atsargumas ir nenoras investuoti į vaiką.
"Mes" ir "Jie" Skirstymas
Žmogui yra būdinga tendencija skirstyti aplinkinius į savus ir svetimus. A. Pranckevičienė teigia, kad tai ateina evoliuciškai, natūraliai. Ir iš resursų apsaugos, ir iš genų pozicijos. Mūsų smegenyse yra labai stiprūs automatiniai, pasąmoniniai biologiniai mechanizmai, kurie tokią klasifikaciją ir vykdo. Bet jeigu atsimintume pabėgėlių krizę per Baltarusijos sieną, tokio paties jausmo ir tokios pat vienybės nepatyrėme. Nes ukrainiečiai yra labiau „mes“, o žmonės, atskrendantys iš šalies, apie kurią neturime žalio supratimo, nėra „mes“. Tad noro padėti kaip ir nejaučiame.
Laisva Valia
A. Pranckevičienė teigia, kad esminis klausimas, kaip laisvą valią apibrėžiame. Jei apibrėžiame kaip galimybę tapti kuo noriu, padaryti ką noriu, visiškai laisvai pasirinkti, tai tokios laisvos valios tikrai neturime. Bet vis dėlto kiekvieną akimirką mes renkamės. Priimam kasdienius minipasirinkimus: ar bendradarbiauti, ar susipykti, ar aktyviai konfrontuoti, ar atsitraukti. Šituose mažuose dalykuose ir yra tikroji laisvoji valia. Laisva valia tam tikra prasme egzistuoja ir kalbant apie biologinį pagrindą. Toks dalykas kaip neuroplastiškumas, gebėjimas mokytis - čia taip pat yra laisva valia. Gebėdami išmokti naujų dalykų gebame priimti kitokį sprendimą, nei galėtume remdamiesi tik automatizmu. Gimdami mes turime nebaigtas smegenis, tai taip pat valios prielaida, mes galime išmokti būti kažkuo.
Kritika Lyčių Lygybės Kontekste
Straipsnyje taip pat nagrinėjama kritika vyrų judėjimams ir lyčių lygybės klausimams. Pabrėžiama, kad svarbu vengti apibendrinimų ir stereotipų, kurie gali supriešinti visuomenę.
Kritikuojama sąvoka "toksiškas vyriškumas", teigiant, kad ji yra žeidžianti ir neefektyvi. Vietoj to siūloma kreipti dėmesį į individualius elgesio modelius ir skatinti įsigilinimą į savo jausmus.
Taip pat skaitykite: "Anapus Signifikanto Principo": analizė
Pasekmizmas ir Absoliutizmas
Šiuolaikinėje moralinėje filosofijoje vyrauja dvi mokyklos, pasekmizmas ir absoliutizmas. Pasekmizmas tvirtina, kad kiekvieno elgesio ar veiksmo moralinė vertė slypi tik jo pasekmėse, jo sukurtoje būklėje, o ne kurioje nors elgesio aptarime nurodytoje savybėje. Absoliutistinių moralinių teorijų bendriausia savybė yra pasekmizmo prielaidų paneigimas. Plačiausiai paplitusi rūšis, kurią vėliau svarstysiu, gvildena asmens moralines teises.
Mobingas Darbe
Straipsnyje taip pat aptariamas mobingo reiškinys darbe. Mobingas - bet koks ir bet kokios formos įžeidžiantis, užgaulus ar kitoks piktnaudžiaujamo pobūdžio pasikartojantis elgesys, nukreiptas prieš atskirą (-us) darbuotoją (-us), kuriuo pažeidžiama darbuotojo profesinė, materialinė, socialinė ar psichologinė gerovė, sukeliamas poveikis psichinei ir fizinei darbuotojo sveikatai, reputacijai, mažinamas darbuotojo produktyvumas.
Nuo mobingo neapsaugotas niekas - amžius, statusas, protas ir patirtis nėra „saugikliai“. Darbo ginčų komisijos duomenimis, vis dažniau mobingo „auka“ tampa vadovai. Taip pat „aukomis“ grėsmė tapti naujokams, jeigu jie žingeidūs, greitai mokosi, dirba neskaičiuodami valandų, pasiekia gerų rezultatų ir tokiu būdu „kėsinasi“ užimti šiltas senbuvių vietas.
Kritika Literatūroje ir Poezijoje
Straipsnyje taip pat aptariama kritika literatūroje ir poezijoje. Pabrėžiama, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp kritikos ir interpretacijos, kadangi kritika yra nustelbusi interpretaciją. Poezijos interpretacija niekad nesame buvę turtingi net nė Lietuvoje. Ypač skurdūs šia prasme esame pasidarę tremtyje.