Šiame straipsnyje apžvelgiama R. Martens knyga "Sporto psichologijos vadovas treneriui", siekiant atskleisti jos svarbą ir naudą treneriams, dirbantiems su sportininkais. Knyga nagrinėja įvairius sporto psichologijos aspektus, kurie gali padėti treneriams geriau suprasti savo auklėtinius, motyvuoti juos ir padėti pasiekti geresnių rezultatų.
Įvadas į sporto psichologiją
Sportas yra socialinis reiškinys, neatsiejamas nuo bendravimo ir tarpusavio sąveikos, ypač tarp sportininko ir trenerio. Šie santykiai yra itin svarbūs, nes nuo jų priklauso treniruočių efektyvumas ir galutinis rezultatas. Trenerio patirtis, žinios, nuostatos ir elgesys daro didelę įtaką sportininkams. Todėl treneriams svarbu suprasti sporto psichologijos principus ir juos taikyti savo darbe. P. D. Travers ir W. R. teigia, kad trenerio asmeninis pavyzdys, kompetencija ir elgesys su sportininkais yra vienas pagrindinių poveikio šaltinių, turinčių didelę reikšmę sportininkų ugdymui ir saviugdai.
Sportininko požiūris į trenerį
Svarbu suprasti sportininkų požiūrį į trenerį: ar jis teigiamas, ar neigiamas, palankus ar nepalankus. Tarp trenerio ir sportininko užsimezga abipusis ryšys, atsiranda abipusis poveikis, užtikrinantis visos sportinės veiklos sėkmę (Bergmann Drewe, 2000). Trenerio bendravimas su sportininkais yra ypatingas, nes juos veikia vidaus ir išorės veiksniai (Malinauskas, 2003): noras būti geriausiam, stipriausiam, materialinė gerovė, socialinė padėtis ir pan. Neigiamas elgesys gali sukelti psichologinį diskomfortą, kuris gali paskatinti atsisakymą dalyvauti varžybose, nelankyti treniruočių arba visiškai nutraukti sportinę veiklą.
Trenerio profesija ir vaidmuo
Trenerio profesija yra viena sunkiausių ir garbingiausių pedagoginės veiklos rūšių. Parengti didelio meistriškumo sportininką ar komandą reikalauja daug žinių, pastangų ir pasiaukojimo. Treneris tampa žinomu ir gerbiamu visuomenės nariu, jei jo darbas yra sėkmingas. Trenerio darbas - tai tiesioginis vadovavimas. Jis yra kvalifikuotas sporto pedagogas, kurios nors sporto šakos specialistas, turintis teisę rengti ir rengiantis sportininkus arba komandą varžyboms, mokantis, auklėjantis ir treniruojantis sportininkus, vadovaujantis jiems per treniruotes ir varžybas (Sporto terminų žodynas, 2002). Trenerio veiklos objektas - besiformuojanti, individualias savybes turinti asmenybė (Miaškinis, 1998; ). Pagrindinis trenerio veiklos tikslas - siekti sportinių rezultatų ir stiprinti sportininko sveikatą, ugdyti visapusišką asmenybę (Miaškinis, 2002).
Trenerio veiklos optimizavimas
K. Miškinis ir E. Skyrius savo veikale nagrinėja trenerio veiklos optimizavimo klausimus, kurie yra svarbūs siekiant aukštesnių sportinių rezultatų ir užtikrinant harmoningą sportininko asmenybės raidą.
Taip pat skaitykite: Stresas ir sveikata
Trenerio ir sportininko santykiai
Tarpusavio santykiai tarp trenerio ir sportininko yra labai svarbūs. Tik darni abipusė veikla užtikrina gerus rezultatus. Esminis auklėjimo, kaip pedagoginio reiškinio, požymis - sąveika tarp pedagogo ir auklėtinio (Vadapalaitė, Volbekienė, 1983). Psichologinė ir socialinė treniruočių atmosfera labai priklauso nuo to, kaip klostosi trenerio ir sportininko santykiai ( ; Mieželytė, 1992; Žemaitienė, 1996; Mikalauskas, 2000; Meidus, 2003;). Sportininko požiūris į trenerį ir jo treniruotes taip pat priklauso nuo sportinių rezultatų augimo ( ). Trenerio darbas su sportininkais yra labai atsakingas, nes treneris atsako už jų fizinę ir psichologinę būklę.
Trenerio vaidmenys
Stovyklos metu, varžybų metu, išvykoje treneris turi prisiimti auklėtojo ir kitus vaidmenis, kurių tikisi auklėtiniai. Bendravimas nepaprastai svarbus: ugdytinis turi išmokti elgtis su bendraamžiais, įsigyti draugų, bręsti kaip sociali asmenybė. Nebendraujant su žmonėmis, negali būti normalaus psichinio vystymosi. Tai įmanoma tik grupėje. Asmenybės raida priklauso nuo tarpusavio santykių tarp grupės narių. Sportuojant ugdomi grupės narių asmeniniai santykiai, bendravimo stilius, su tik tam kolektyvui būdinga vertybine orientacija, t. y. grupės psichologiniu klimatu ( , Weinberg, Guold, 1995). Palankus psichologinis klimatas grupėje yra pagrindinis veiksnys, ugdantis teigiamą požiūrį į sportą, treniruotes, trenerį, grupės narius ir į patį save ( ). Emocinio patogumo jausmas yra svarbiausia normalios asmenybės ugdymo sąlyga (Tilindienė, Miaškinis, 2003). Tai rodo individo savijauta: pasitenkinimas veikla, tarpusavio santykiais, saugumo jausmas, vidinė ramybė. Jei sportininkas jaučia emocinį komfortą grupėje, tai jo vertybės ir normos priimamos kaip savos. Todėl grupės psichologinis klimatas - svarbiausia psichikai sveikos ir doroviškos asmenybės ugdymo sąlyga (Ko; ; ).
Trenerio ir sportininko draugystė
Santykiai tarp trenerio ir sportininko analizei nebuvo skiriama daug dėmesio sportinėje literatūroje. Aptarsime požiūrius, atsižvelgdami į treneris ir sportininks santykis asmeninę dimensiją - draugystę, kuri dažnai atsiranda tarp trenerio ir sportininko. Taip pat aptarsime teigiamus ir neigiamus draugystės santykis tarp trenerio ir sportininko aspektus. Nagrinėsime, ar įmanoma treneriams ir sportininkams išvengti draugystės, atsižvelgus į kartu praleistą laiką, ir ar draugystė kaip nors prisideda prie sporto tikslų, kuriuos jie bando pasiekti. Aptarsime "gerumo draugus", "malonumo draugus" ir "naudingumo (praktiaškumo) draugus", kad išanalizuotume atitinkamas trenerio ir sportininko santykis ribas (Bergman Drew, 2002). Publikacijų nėra daug sporto srityje, orientuojantis į asmeninius santykius tarp trenerio ir sportininko, galima pasinaudoti literatūra, susijusia su profesoriaus ir studento santykiais, tokie santykiai yra analogiški trenerio ir sportininko santykiams, išskyrus tai, kad treneris ir sportininkas praleidžia daugiau laiko kartu nei profesorius ir studentas.
Santykių ypatumai
Sporto konteksto charakteristika, kuri svarbi asmeninis santykis raidai - tai fizinė sporto prigimtis. Judesių įgūdžių tobulinimas reikalauja trenerio ir sportininko fizinio kontakto, ko nėra tarp profesoriaus ir studento. Taip pat labai įtemptas sportinis varžybs emocinis kontekstas yra sunkiai suvokiamas profesoriaus ir studento santykis atveju. Jei studentas negauna aukšto balo ar stipendijos, faktiaškai tik studentas ir profesorius turi apie tai žinoti. Sporto kontekste, sportininko nesėkmė yra labiau matoma. Dėl viešumo sportininkas atsiduria labiau pažeidžiamoje padėtyje nei studentas, todėl sportininkui gali reikėti trenerio paramos, to studentui nereikia iš profesoriaus. Laikas, kurį treneris ir sportininkas praleidžia kartu, jų santykis fizinė prigimtis ir stipriai įtempta viešumo aplinka, kurioje jie veikia, todėl tam yra priežastis trenerio ir sportininko draugystei formuotis. Tarp treneris ir sportininks gali būti įvairis draugystės forms. Treneriai ir sportininkai visose draugystės rūkšaise patirs bendros aistros ryšį - aistros sportui, kuris suvedė juos kartu. Šioje labai įtemptoje aplinkoje gali kurtis stipri draugystė.
Draugystės ribos
Nagrinėjant pirmąjį klausimą, naudingiausia būtų sužinoti, ką reiškia būti draugu. L. Tomo (Thomas, 1987) nuomone, vienas iš ryškiausių draugystės bruožų yra tas, kad "ne viena ašis ryšis pusė nėra kitos pusės valdžioje". Kitas L. Tomo (Thomas, 1987) požiūris į draugystę susijęs su bendravimo struktūros laipsniu. Jis mano, kad socialinė draugystės sąveika turi būti struktūros tėse. Tarkim būtų santykiai tarp stipris draugs ir romantinis meilužis - "dvi tarpasmeninis santykis formos, kur abi pusės bendrauja viena su kita dažnai ir intensyviai, bet vis dėlto už moralės taisyklis ribų, tai šio bendravimo prigimtis nenustatyta jokis socialinis taisyklis". Socialiniai susitarimai, kuriais paremti trenerio ir sportininko santykiai, gali būti matomi kaip atitikmuo socialis tradicijs, kurios vadovauja santykiams tarp tėvs ir vaiks. Psichologai P. Neal ir T. teigiantis sąlygomis, faktiaškai jie labai panašūs į vaiko ir tėvo santykius. Ištyrusi, iki kokio laipsnio tėvai gali būti savo vaiks draugai, J. Kupferis (Kupfer, 1990) labai taikliai pastebėjimo, ir pareiškė, kad tėvs ir vaiks santykiams trūksta lygiateisiškumo, reikalingo draugystei. Be jos būtų nevienoda įtaka ir galia. Vienas draugas daugiau spręsts ar turėts daugiau įtakos sprendimams, kurie jiems bendri. Savarankiškesnis draugas gali nenorėti pasikliauti kitu draugu dėl to, kad mažai gerbia jo nuomonę arba abejoja jo įsitikinimais (Kupfer, 1990). Pavyzdžiui, J. Kupferis (Kupfer, 1990) įrodinėja, kad priežastis, dėl kurios vaikai bendraudami negali būti tokie pat savarankiški kaip jų tėvai yra ta, kad tėvai suaugo nepriklausomai nuo jų vaiks, bet patys tėvai sukūrė vaikus tokius, kokie jie yra. Nors treneriai gali neturėti tokios pat įtakos sportininkams sukkrti kaip sportininks tėvai, sporto teoretikai nurodė, kad įtakos laipsnis, kurį treneriai daro savo sportininkams, yra didžiulis. Tėvs įtaka vaikams siejasi su tuo, ką L. Tai lyg ir būtų suprantama, nes vaikai retai turi lėšas sau išsilaikyti. Yra ir kita nuomonė, kad ta pati situacija susidaro tarp trenerio ir sportininko (Bergman Drew, 2002). Treneris ir sportininkas įsitraukė į trenerio ir sportininko santykius, kuris pagrindas - trenerio gebėjimas nustatyti, kas yra gerai jo auklėtiniui sporto atžvilgiu. Šis autoritetingas, funkcionalus trenerio vaidmuo neišnykts, netgi jei treneris ir sportininkas tapts draugais.
Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija kasdien
Išvados apie draugystę
L. Tomo (Thomas, 1987), nustato ryškius draugystės apribojimus. Jei L. Tomas (Thomas, 1987) teisus, tipiniai trenerio ir sportininko santykiai negali tapti tokia stipria draugyste. Tai yra dėl vienos svarbios tokis santykis sąlygos, kuri nėra patenkinama - būtent lygybė tarp abiejs pusis. Kad ir kokie trenerio ir sportininko santykiai bebūts, galutinį sprendimą priima treneris. Panašios situacijos buvo nagrinėjamos atliekant ir kitus tyrimus, (Bergman Drew, 2002).
Psichologinė parama sporte
Sporto psichologai teikia paramą sportininkams, treneriams ir tėvams, siekdami pagerinti sportinį pasirodymą ir psichologinę gerovę.
Kam skirta psichologinė parama?
Sporto psichologo arba konsultanto klientais gali būti sportininkas, sportininkų grupė, treneris arba sportininkų tėveliai. Dažniausiai sporto psichologai dirba su pavieniais sportininkais, nuo pradedančiųjų iki aukšto meistriškumo. Jie nori pagerinti savo sportinį pasirodymą, jaustis labiau psichologiškai pasirengę svarbioms varžyboms, ar išspręsti sunkumus, susijusius su sportine veikla. Psichologas gali dirbti ir su grupe sportininkų, ypač svarbu dirbant su komandomis, orientuojamasi į komandos mikroklimatą, sutelktumą bei tikslus. Svarbus vaidmuo sporte tenka trenerio bendradarbiavimui su psichologu. Jų bendradarbiavimas gali būti įvairus, pvz., treneris gali norėti sužinoti apie naujai atėjusį auklėtinį - psichologas atlieka psichologinį įvertinimą ir pateikia treneriui to sportininko profilį. Arba psichologas gali bendradarbiauti su treneriu sudarinėdamas treniruočių planus, kuriuose integruojami fiziniai, techniniai, taktiniai ir psichologiniai treniravimosi aspektai. Retais atvejais treneriai kreipiasi į sporto psichologus norėdami pagerinti savo pačių įgūdžius susitvarkyti su įtemptomis situacijomis, kylančiomis treniruotėse ar varžybinėse situacijose. Kartais psichologui tenka bendradarbiauti su sportininkų tėvais, ypač su vaikais arba paaugliais iki 16 metų.
Kaip kreiptis ir kas vyksta?
Į sporto psichologą paprastai kreipiasi pats sportininkas, treneris arba jaunųjų sportininkų tėveliai. Informaciją apie psichologus tenka susirasti patiems. Pirmasis bei vėlesni susitikimai paprastai vyksta psichologo kabinete arba kur nors sporto bazėje, kurioje treniruojasi sportininkas ar dirba treneris. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, nemaža dalis darbo persikėlė į nuotolines erdves. Susitikimų trukmė gali būti labai įvairi, dažniausiai jie trunka 45min. - 1 val. Gan įprasta, kad sporto psichologai dalyvauja treniruotėse bei varžybose - stebi savo klientą-sportininką ir pateikia jam atgalinį ryšį, įvertina sąlygas, kuriose tenka varžytis ir pagal tai keičia savo intervencijas. Pirmojo susitikimo metu aptariami darbo tikslai. Klientas išsako, kodėl kreipiasi į psichologą, su kokiais sunkumais susiduria, kokie psichologinio rengimo aspektai jį domina.
Darbo metodai
Numatomas darbo tikslas (kas turėtų keistis?), toliau pereinama prie konkrečių darbo metodų, padedančių siekti užsibrėžtų tikslų.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai socialinio darbo aspektai (2001)
- Psichologinis įvertinimas: įvairių psichologinių testų atlikimas, klausimynų pildymas, stebėjimas bei interviu.
- Psichologinių įgūdžių mokymas: relaksacija ir autogeninė treniruotė, vaizdinių kūrimas, tikslų užsibrėžimas, dėmesio koncentracija, psichinės energijos valdymas, teigiamas mąstymas ir vidinė kalba, varžybiniai ritualai.
- Į problemą orientuotas darbas: ieškomi "sprendimai" - strategijos, kurios padėtų išvengti nenorimo elgesio ir didintų pageidaujamo elgesio pasireiškimus.
- Konsultavimas: sportininkas pats ieško atsakymų į savo klausimus, padedamas psichologo.
Konsultavimas skiriasi nuo psichologinių įgūdžių lavinimo ir į problemą orientuoto darbo, nes ši darbo forma yra mažiausiai apibrėžta, mažiausiai struktūruota. Čia daugiausia dėmesio skiriama savo dabartinės situacijos ir išgyvenimų įsisąmoninimui, jausmų išsakymui.
Sunkumai ir sutrikimai
Sportininkai susiduria su tomis pačiomis gyvenimiškomis problemomis, kaip ir nesportuojantys žmonės, tačiau šalia to jiems tenka susidoroti ir su tam tikrais specifiniais sunkumais, pavyzdžiui, perėjimu iš vienos amžiaus grupės į kitą, atsiskyrimu nuo šeimos, išvykstant į kitą miestą, sportinės karjeros užbaigimu, santykių su treneriais, komandos draugais, tėvais nesklandumais, nesėkmės baime, pasitikėjimo savimi stoka, psichologinėmis fizinių traumų pasekmėmis. Visa tai gali sukelti nemažą psichologinę įtampą, trukdančia normaliai treniruotis ar tiesiog gyventi visavertį gyvenimą. Treneriai taip pat susiduria su įvairiais sunkumais ir stresinėmis situacijomis.
Psichologinio pasiruošimo svarba
Psichologinis pasiruošimas yra veiksmingas, tačiau reikalauja daug laiko, pastangų ir kantrybės. Psichologinis pasiruošimas yra lygiavertis fiziniam, techniniam ir taktiniam pasiruošimui.
Kantrumas, teisingumas ir kitos svarbios savybės
Tyrimai rodo, kad mokiniai labai vertina pedagogo linksmumą, gerą nuotaiką, gyvumą, kantrumą ir teisingumą. Svarbus pedagogo pasitikėjimas jais. L. Jovaiša (1995) pabrėžia tokias pedagogo savybes, kaip sąžiningumas, atsakingumas, pakantumas, kurias auklėtiniai teigiamai vertina. K. Miaškinis (1998) išskiria tokius sporto pedagogo bruožus, kaip atsakingumas, nuoširdumas, kuklumas, taktiškumas, pareigingumas, į kuriuos auklėtiniai taip pat pozityviai orientuojasi.