Šiame straipsnyje nagrinėjami motyvuotos asmenybės bruožai, apibrėžimas ir esmė. Straipsnyje remiamasi įvairių mokslininkų įžvalgomis apie motyvaciją, poreikius ir asmenybės bruožus. Be to, atsižvelgiama į šiuolaikinį demokratinį jausmą ir lygybės idealą, siekiant išvengti bet kokios nelygybės užuominos.
Motyvacijos teorijos apžvalga
Motyvacijos teorija dažnai prasideda nuo poreikių aptarimo. Anot Abrahamo H. Maslow, motyvacijos teorija turėtų atitikti žinomus klinikinius, stebėjimų ir eksperimentinius faktus. Jis pratęsė funkcionalistinę Jameso ir Dewey tradiciją, susilydė su Wertheimerio, Goldsteino ir geštaltinės psichologijos holizmu bei Freudo, Frommo, Horney, Reicho, Jungo ir Adlerio dinamizmu.
Homeostazė - tai organizmo automatiškos pastangos palaikyti pastovią vidinę terpę, normalią kraujo sudėtį. Cannonas aprašė šį procesą nurodydamas vandens, druskos, cukraus, baltymų, riebalų, kalcio, deguonies kiekį kraujyje, pastovų vandenilio jonų lygį ir pastovią kraujo temperatūrą.
Neįmanoma sudaryti pamatinių fiziologinių poreikių sąrašo, nes jų gali būti nežinia kiek ir tai priklauso nuo aprašymo konkretumo. Ne visi fiziologiniai poreikiai yra homeostatiniai. Gyvulių seksualinis potraukis, nemiga, aktyvumas, noras mankštintis bei motiniškas elgesys nebūtinai yra homeostatinio pobūdžio. Į sąrašą nepatenka ir įvairūs sensoriniai malonumai (skoniai, kvapai, kutenimas, glostymas), kurie veikiausiai fiziologiniai ir gali tapti motyvuoto elgesio tikslais.
Fiziologinius potraukius arba poreikius reikėtų laikyti gana neįprastais, kadangi įmanoma juos izoliuoti bei lokalizuoti somatiškai. Jie palyginti nepriklausomi vienas nuo kito, nuo kitų motyvacijų ir nuo organizmo kaip visumos. Daugeliu atvejų įmanoma įrodyti, kad egzistuoja lokalizuotas somatinis potraukio pagrindas.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Bet kuris iš fiziologinių poreikių ir su jais susijęs vartotojiškas elgesys gali būti kanalais, kuriais prasiveržia įvairūs kiti poreikiai. Pavyzdžiui, asmuo, kuris mano esąs alkanas, iš tikrųjų gali daugiau ieškoti paguodos ar priklausomybės negu vitaminų ar baltymų. Ir atvirkščiai, alkį galima šiek tiek numalšinti kitokia veikla, pavyzdžiui, atsigėrus vandens, surūkius cigaretę.
Jei žmogaus gyvenime visko itin smarkiai trūksta, pagrindinė jo motyvacija bus fiziologiniai, o ne kokie nors kiti poreikiai. Kai nėra patenkinti jokie poreikiai, tuomet organizmą valdo fiziologiniai poreikiai, o visi kiti poreikiai tiesiog gali liautis egzistavę arba būti nustumti į antrąjį planą.
Kai nėra patenkinti jokie poreikiai, tuomet organizmą valdo fiziologiniai poreikiai, o visi kiti poreikiai tiesiog gali liautis egzistavę arba būti nustumti į antrąjį planą. Tada derėtų apibūdinti visą organizmą tiesiog pasakant, kad jis alkanas, nes jo sąmonę yra beveik visiškai užvaldęs alkis. Visi gebėjimai sutelkiami įveikti alkį, o jų organizavimą beveik visiškai determinuoja vienas tikslas - pasotinti alkį. Receptoriai ir efektoriai, intelektas, atmintis, įpročiai - viską dabar galima apibūdinti tiesiog kaip alkį pasotinančius instrumentus. Gebėjimai, kurie šiam tikslui nėra naudingi, slypi nepažadinti arba būna nustumti į antrąjį planą.
Žmogui, kuris neapsakomai ir pavojingai alkanas, neegzistuoja kiti interesai, išskyrus maistą. Jis sapnuoja maistą, jis prisimena maistą, jis galvoja apie maistą, jis „jaučia” vien maistą, jis suvokia tik maistą, jis nori tik maisto. Pasikeičia ir visa jo ateities filosofija. Chroniškai ir nepaprastai alkanam individui Utopija paprasčiausiai gali būti vieta, kur daug maisto. Jis linkęs manyti, kad jei kas jam garantuotų maisto visam likusiam gyvenimui, jis būtų laimingas ir niekuomet daugiau nieko netrokštų. Patį gyvenimą jis linkęs apibūdinti kaip valgymą. Visa kita jam atrodys nereikšminga. Laisvė, meilė, bendruomeniškumo jausmas, pagarba, filosofija - į viską galima numoti ranka kaip į nereikalingus, beverčius dalykus, kadangi skrandžio pripildyti jie negali.
Krizės sąlygos normaliai funkcionuojančioje taikioje visuomenėje susiklosto retai. Daugumoje visuomenių ekstremalus chroniškas, į katastrofą peraugąs badas gana retas reiškinys. Vidutinis amerikietis, sakydamas aš alkanas”, turi galvoje veikiau apetitą nei alkį.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Efektyvus būdas pašalinti iš bendro paveikslo aukštesnius motyvus ir gauti vienpusį žmogaus gebėjimų bei jo prigimties vaizdą - tai sukurti situaciją, kurioje organizmas būtų nepaprastai ir chroniškai alkanas ar ištroškęs. Mėgindami kritinės situacijos vaizdą parodyti kaip tipišką ir vertindami visus žmogaus tikslus bei troškimus pagal jo elgesį patiriant nepaprastus nepriteklius, iš tikrųjų tampame akli daugeliui dalykų. Tiesa, kad žmogus gyvena tik duona ten, kur nėra duonos.
Iškarto atsiranda kitų (aukštesnių) poreikių, ir dabar organizmą valdo jie, o ne maisto poreikis. Kai savo ruožtu patenkinami šie poreikiai, atsiranda naujų (dar aukštesnių). Vadinasi, patenkinimas tampa tokia pat reikšminga sąvoka motyvacijos teorijoje kaip ir deprivacija, nes jis išlaisvina organizmą iš daugiau fiziologinio pobūdžio poreikių ir leidžia atsirasti kitiems, daugiau socialinio pobūdžio tikslams.
Kai fiziologiniai poreikiai ir iš jų kylantys tikslai būna reguliariai patenkinami, jie liaujasi egzistavę kaip aktyvios elgesio determinantės ar jį organizuojantys faktoriai. Dabar jie egzistuoja tik potencialiai ta prasme, kad gali ir vėl pasireikšti, jeigu būtų nepatenkinti. Tačiau patenkintas poreikis - nebe poreikis.
Jei fiziologiniai poreikiai yra palyginti gerai patenkinti, ima reikštis nauja poreikių grupė, kurią apytikriai galėtume priskirti saugumo poreikių kategorijai (saugumas, stabilumas, priklausomybė, apsaugotumas, laisvė nuo baimės, nerimo ir chaoso; struktūros, tvarkos, įstatymo, ribų, stipraus užtarėjo poreikis ir t.t.). Visa, kas pasakyta apie fiziologinius poreikius, taip pat teisinga, nors ir mažiau, ir kalbant apie šitokius troškimus. Šie troškimai organizmą taip pat gali visiškai užvaldyti. Jie gali būti beveik vienintelės žmogaus elgesį organizuojančios jėgos, sutelkiančios visus organizmo gebėjimus jiems padėti, ir tuomet pelnytai galėtume apibūdinti visą organizmą kaip saugumo siekiantį mechanizmą. Apie receptorius, efektorius, intelektą ir kitus organizmo gebėjimus tada vėl galėtume pasakyti, kad jie pirmiausia yra saugumą garantuojantys įrankiai.
Dominuojantis tikslas tampa ne tik dabartinio šio asmens požiūrio į pasaulį bei jo filosofijos, bet ir būsimos jo filosofijos bei vertybių stipria determinante. Praktiškai viskas atrodo mažiau svarbu negu saugumas, jausmas, kad esi apsaugotas, kartais tai netgi svarbiau negu fiziologiniai poreikiai, kurie, dabar jau patenkinti, atrodo ne tokie reikšmingi.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kūdikiai ir vaikai, kurių saugumo poreikiai daug paprastesni ir akivaizdesni, padeda geriau perprasti suaugusiojo poreikius. Kūdikių grėsmės ar pavojaus reakcijos matyti kur kas aiškiau, nes jie šios reakcijos nė kiek neslopina, o suaugusieji išmokyti bet kokia kaina šią reakciją nuslopinti. Netgi tuomet, kai suaugusieji jaučia, kad jų saugumui iškilusi grėsmė, vien pažvelgę to galime ir nematyti. Taip pat galime matyti ir tiesioginę kūdikių reakciją į įvairius kūno negalavimus. Kartais tokie negalavimai vaikui pasirodo tiesiogiai ir per grėsmingi, ir atrodo, kad dėl šito vaikas jaučiasi nesaugiai. Pavyzdžiui, vėmimas, diegliai ar kitokie stiprūs skausmai gali visiškai pakeisti visą vaiko pasaulio vaizdą. Tokiomis skausmo akimirkomis vaikui visas pasaulis staiga apsiverčia. Vaikas ramesnis tada, kai jo gyvenime esama šiokios tokios nepertraukiamos rutinos arba ritmo. Atrodo, kad jis trokšta prognozuojamo, dėsningo, tvarkingo pasaulio. Pavyzdžiui, tėvų nesąžiningumas arba nenuoseklus elgesys, atrodo, priverčia vaiką jaustis neramiai, nesaugiai. Toks tėvų elgesys baudžiasi visą pasaulį paversti nepatikimu, nesaugiu, nenuspėjamu. Psichologiškai vaikai jaučiasi ramiau dalyvaudami sistemoje, kurios bent kontūrai yra daugiau mažiau griežti, kurioje egzistuoja kokia nors dienotvarkė, kokia nors rutina, kažkas, kuo galima pasikliauti ne tik dabar, bet ir vėliau ateityje. Vaikų psichologai, mokytojai ir psichoterapeutai įsitikino, kad vaikai labiau nori, jiems net reikia ne beribio, bet ribas turinčio atlaidumo.
Svarbiausias vaidmuo priklauso tėvams ir šeimos organizacijai. Kivirčai, fiziniai puolimai, atskirai gyvenantys tėvai, skyrybos, mirtis šeimoje gali vaiką nepaprastai įgąsdinti. Panašiai kaip ir tėvų pykčio prasiveržimai, vaikui skirti grasinimai nubausti, plūdimas, per griežtas kalbėjimas su vaiku, šiurkštus elgesys ar realios fizinės bausmės kartais gali sukelti vaikui tokią paniką ir siaubą, kurių priežastimi tikrai negali būti vien tik fizinis skausmas.
Vidutinis vaikas, susidūręs su naujais, nepažįstamais, keistais, neįveikiamais stimulais ar situacijomis, taip pat dažnai reaguos pajusdamas pavojų ar siaubą: tarkime, paklydęs ar trumpam atsiskyręs nuo tėvų, išvydęs naujus veidus, naujas situacijas, gavęs atlikti naujas užduotis, pamatęs svetimus, nepažįstamus, jo nekontroliuojamus objektus, matydamas ligą, mirtį. Tai, kad šias reakcijas taip paprasta stebėti tarp vaikų, tam tikra prasme ir rodo, kad mūsų visuomenėje vaikams trūksta saugumo (o plačiau - pasaulis tiesiog nepakankamai rūpinasi vaikų auginimu). Vaikai, užauginti grėsmės nekeliančioje, meilę skleidžiančioje šeimoje, paprastai reaguoja visai kitaip, negu čia aprašėme.
Sveikas suaugęs asmuo, kuriam sekasi, mūsų kultūroje dažniausiai jaučia, kad jo saugumo poreikiai patenkinti. Taikinga, sklandžiai funkcionuojanti, stabili, pozityvi visuomenė paprastai apsaugo savo narius nuo laukinių žvėrių, temperatūros kraštutinumų, nusikaltėlių užpuolimo, žudynių, chaoso, tironijos ir panašių grėsmių. Tad tokios visuomenės nario saugumo poreikiai labai apčiuopiamai jau nebėra aktyvūs motyvuojantys veiksniai. Kaip sotaus žmogaus nebekankina alkis, taip saugus žmogus nejaučia grėsmės savo saugumui. Norėdami šiuos poreikius pamatyti tiesiogiai ir aiškiai, turėtume pasidomėti neurotikais, neurotinių polinkių turinčiais individais arba nelaimėliais iš ekonomiškai ar socialiai skurstančių grupių; šie poreikiai išryškėja ir visuomenės chaoso, revoliucijų ar valdžios žlugimo sąlygomis. Kitus platesnius pastangų ieškoti saugumo ir stabilumo pasaulyje aspektus liudija toks faktas, kad žmonės paprastai teikia pranašumą pažįstamiems, o ne nepažįstamiems dalykams, tam, kas žinoma, o ne tam, kas nežinoma. Tendencija priklausyti kokiai nors religijai ar pasaulinei filosofijai, organizuojančiai visatą ir žmones į jiems nusiraminimą teikiančią, nuoseklią, prasmingą visumą, iš dalies taip pat motyvuota saugumo siekio.
Kai kurie neurotiški suaugusieji mūsų visuomenėje savo saugumo poreikiais neretai smarkiai primena nesaugų vaiką, tik jų saugumo troškimas įgyja šiek tiek ypatingą išraišką. Dažniausiai jie neurotiškai reaguoja į tai, ko nepažįsta, į psichologinius pavojus pasaulyje, kuris suvokiamas kaip priešiškas, užgriūvantis, grėsmingas. Toks asmuo elgiasi taip, tarytum nepaliaujamai grėstų didžiulė katastrofa, tai yra jo reakcija tokia, tarsi jis patirtų katastrofą. Neurotišką individą galėtume labai naudingai aprašyti kaip suaugusį asmenį, kuris išlaikęs vaikišką požiūrį į pasaulį. Kitaip tariant, galėtume sakyti, jog neurotiškas suaugęs asmuo elgiasi taip, tarytum tikrai bijotų, kad jam įkirs rykšte, apibars motina, jį apleis jo tėvai arba iš jo atims maistą. Atrodo, tarsi vaikiškos baimės ir grėsmės reakcijos į pavojingą pasaulį pasislėpė pogrindyje, jų nepalietė augimo bei mokymosi procesai, o dabar jos pasiruošusios tam, kad jas sukeltų bet kuris stimulas, keliantis baimę ir grėsmę vaikui. Saugumo ieškojimas aiškiausiai matyti maniakinės - obsesinės neurozės atveju. Maniakiniai - obsesiniai neurotikai paniškai stengiasi sutvarkyti ir stabilizuoti pasaulį taip, kad jokiomis aplinkybėmis neiškiltų kokių nors nevaldomų, nenumatytų ar nepažįstamų pavojų. Jie apsitveria įvairiausiomis ceremonijomis, taisyklėmis ir formulėmis, kad numatytų bet kokį atsitiktinumą ir kad nebūtų jokių naujų atsitiktinumų. Jie primena Goldsteino aprašytuosius asmenis su pažeistais smegenimis. Jie mėgina išsaugoti psichologinę pusiausvyrą vengdami visko, kas nepažįstama ir svetima, surikiuodami ribotą savo pasaulėlį taip dailiai, tvarkingai, nepriekaištingai, kad jame nebūtų nieko, kuo jie negalėtų pasikliauti. Jie stengiasi sutvarkyti savo pasaulį taip, kad nieku gyvu neištiktų nenumatyti pavojai. Jei ne dėl jų kaltės, bet vis dėlto nutinka kažkas netikėta, jie reaguoja panikuodami, tarsi šis nenumatytas įvykis keltų kuo didžiausią pavojų. Tai, kas sveiko žmogaus atveju atrodo tik kaip nuosaikus linkimas prie to, kas pažįstama, patologijos atvejais tampa mirties ar gyvybės klausimu.
Visuomeninėje scenoje saugumo poreikiai gali itin išryškėti, kai iškyla reali grėsmė įstatymui, tvarkai, visuomenės autoritetui. Iškilus chaoso ar nihilizmo grėsmei, daugumos žmonių aukštesniuosius poreikius vėl pakeis tokiu metu dominuojantys saugumo poreikiai. Tai apskritai pasakytina apie visus žmones, tarp jų ir sveikus, nes jie taip pat reaguoja į pavojų realiai regresuodami į saugumo poreikių lygmenį ir pasiruošia apsiginti.
Didžiosios asmenybės bruožai
Progresyvūs intelektualai Mariaus Ivaškevičiaus svarstymus apie vidutinybes ir didžiąsias asmenybes pasitiko kritikos banga. Ivaškevičius pateikė griežtai hierarchinį žmonių skirstymą. Itin sunku pateikti apibrėžimą, kuriuo tiksliai nusakytume, kas ta „didžioji asmenybė“. Atrodo, bet koks griežtas apibrėžimas didžiosioms asmenybėms per ankštas. Todėl siekiama pateikti ne tikslų, išsamų aprašymą, bet išryškinti ryškiausius joms būdingus bruožus, ten galbūt užsiminti, kas turėtų likti antrame plane, - žodžiu, nutapyti apytikslį, labiau ar mažiau realybę atitinkantį didžiųjų asmenybių paveikslą.
Tapydamas didžiųjų asmenybių ir vidutinybių paveikslą Ivaškevičius naudoja gan primityvią priemonę: visa, kas gera ir kilnu, priskiria didžiosioms asmenybėms, kas nepatrauklu - vidutinybėms. Todėl, pasak jo, vidutinybės yra prisitaikėliškos, vengiančios rizikos, veidmainiškos, o didžiosios asmenybės yra taisykles laužantys, veržlūs individualistai. Tačiau toks kontrastas prasilenkia su realybe: istorijoje esama pakankamai atvejų, kai išskirtinio pripažinimo sulaukę žmonės asmeniniame gyvenime pasižymėjo Ivaškevičiaus vidutinybėms priskiriamomis, kartais netgi nepatrauklesnėmis savybėmis (ryškesnis pavyzdys - iškiliausias XX a. filosofas Martinas Heideggeris, kuris realiame gyvenime buvo veidmainis prisitaikėlis, palankiai sutikęs nacių režimą, panašiai kaip žymus prancūzų rašytojas, aršus antisemitas Louis-Ferdinand’as Céline’as).
Kitas Ivaškevičiaus kuriamas kontrastas yra istorinis: neva anksčiau didžiosios asmenybės buvo visuotinai gerbiamos ir aukštinamos (mitinis didžiųjų asmenybių aukso amžius?), o šiais laikais jos skriaudžiamos ir menkinamos. Ivaškevičius didžiąsias asmenybes pristato pernelyg skaisčioje šviesoje, o progresyvių intelektualų paveiksle vyrauja niūrios spalvos ir šešėliai.
Menčenkovo didžiųjų asmenybių charakteristika pernelyg banali ir nebūtų svarstytina, jeigu nesektų pagreitį vis įgaunančia šiuolaikine tendencija didžiąsias asmenybes daugiausia traktuoti pagal jų realius ar sufantazuotus nusižengimus. Čia neprošal skirti du vidutinybių tipus: egzistuoja motyvuotos, aktyvios vidutinybės, turinčios ambicijų konkrečioje kultūros srityje, tačiau suvokiančios, kad dėl vienų ar kitų priežasčių joms mažai tikėtina pasiekti aukštumas. Nepaisant to, jų požiūris į didžiąsias asmenybes yra teigiamas, šios tokias vidutinybes motyvuoja - kiek tai įmanoma - susiimti ir tobulėti.
Egzistuoja priešingas, reaktyvus ir pagiežingas vidutinybių tipas - šių vidutinybių didžiosios asmenybės ne motyvuoja, o kaip tik, žadindamos nevisavertiškumo jausmą, joms sukelia priešiškumą. Pirmo tipo vidutinybės stengiasi pakilti iki didžiųjų asmenybių lygmens, o pagiežingos vidutinybės, priešingai, siekia didžiąsias asmenybes iki savo lygmens nužeminti. Dažnai būtent šios vidutinybės siekia pateikti kuo bjauresnį didžiosios asmenybės paveikslą; tai neretai atliekama prisidengus socialiniu teisingumu ir kitomis kilniomis idėjomis.
Jeigu reikėtų pateikti didžiųjų asmenybių paveikslą, pirma, žvelgdamas iš platesnės perspektyvos, skirčiau tris pagrindinius didžiąsias asmenybes apibūdinančius bruožus: išskirtinės asmeninės savybės (gabumai, prioritetai ir t. t.), išskirtinės kokybės kūriniai arba pasiekimai, galiausiai išskirtinis žmonių joms skiriamas pripažinimas. Pripažinimas yra mažiausiai svarbus, neretai tik istorijos eiga parodo, jog jis buvo suteiktas nereikšmingai asmenybei. Dažnai ir pačios didžiosios asmenybės jį užsitarnauja tik vėlesniame gyvenime arba po mirties. Išskirtinio kūrinio taip pat neužtenka, kad galėtume kalbėti apie didžiąją asmenybę. Visai gali būti, jog jis atsirado per atsitiktinumą, tarsi stebuklas (tokius kūrėjus anglakalbiai taikliai vadina one-hit wonder). Didžiosios asmenybės, priešingai, savo kūrinius brandina su tokiu pat būtinumu, kaip savo vaisius nokina vaismedis. Galiausiai, neužtenka tik išskirtinių asmeninių savybių, nes kitaip didžiosiomis asmenybėmis turėtume laikyti gražias sielas, bijančias savo dvasios turtingumą subjauroti realiu darbu, visokius talentingus tinginius (šiuo atveju galima kalbėti tik apie potencialią didžiąją asmenybę). Kad galėtume kalbėti apie visavertę didžiąją asmenybę, turi vienaip ar kitaip unisonu suskambėti visi trys minėti bruožai.
Didžiosios asmenybės savo dvasinius, fiziologinius, dėmesio ir laiko resursus investuoja į veiklą konkrečioje kultūros srityje; kiekviena asmeninė savybė atiduoda duoklę šiam tikslui, kiekvienas sutiktas žmogus, kiekviena laisva akimirka, net ir poilsio epizodai, tarnauja jam. Unikalūs prioritetai yra tarsi dviašmenis kalavijas: iš vienos pusės, dėl jų sukuriami išskirtiniai kultūros kūriniai, iš kitos - jie taip pat sukuria išskirtinį pažeidžiamumą. Paskyrus didžiąją dalį resursų vienam tikslui, jų mažiau lieka kitose srityse - tai diktuoja elementarus resursų paskirstymo principas. Todėl didžiosios asmenybės dažnai pasižymi prasta sveikata, yra pernelyg įnikusios į savo srities problemas, kad domėtųsi aplinkiniu pasauliu, yra prastai socializuotos ir nesukalbamos.
Didžiosios asmenybės kažkuo panašios į gimdyves - savo jėgas aukoja vaisiui, dėl kurio tampa trapios, socialiniu požiūriu pažeidžiamos. Šis pažeidžiamumas ir prioritetų skirtumas ypač išryškėja institucijose. Išskirtiniais gabumais ir prioritetais pasižymintys žmonės neretai ne tik užima žemesnę institucinę poziciją, nes savo laiko nėra linkę švaistyti smulkmeniškai veiklai, ne tik sunkiai sulaukia pripažinimo dėl savo inovatyvių kūrinių, bet ir yra engiami pavydulingų ir pagiežingų aukštas pozicijas užimančių vidutinybių.
Šiais laikais jautrumas nelygybės, diskriminacijos apraiškoms yra kaip niekada anksčiau išvystytas, imlus įvairiems niuansams ir taip įjautrintas, jog kartais atrodo, kad revoliucijos nelygybės srityje vyksta kas savaitę. Pavadinkime šį mūsų amžiui specifinį jautrumą nelygybei šiuolaikiniu demokratiniu jausmu. Demokratinio jausmo kritika reiškia ne lygybės atsisakymą, bet bandymą atsekti atvejus, kai ja piktnaudžiaujama. Akivaizdu, jog lygybė tėra idealas - tikrovėje, priešingai, žmonės skiriasi gabumais, nuopelnais, būdo savybėmis, verte, temperamentu ir t. t.
Suteikdami visiems tiek pat ir sudarydami vienodas sąlygas, ignoruojame realius skirtumus tarp individų ir elgiamės neteisingai. Kodėl gabus, nusipelnęs žmogus turėtų gauti tiek pat ir gyventi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir negabus, niekuo nepasižymėjęs žmogus? Lygybė yra didžiausia neteisybė. Todėl teisingumas man arčiau širdies. Teisingumas nesako, kad visus žmones turime sulyginti ir atseikėti po tiek pat, bet kad kiekvienas turėtų gauti tiek, kiek yra vertas ar nusipelnė.
Svarbu atsižvelgti į du pagrindinius - teigiamą ir neigiamą - aspektus: didžiųjų asmenybių realią arba potencialią vertę kultūrai ir kainą, kurią jos susimoka. Didžiosioms asmenybėms tenkančių gyvavimo sąlygų neišmanantys arba jas ignoruojantys į kalbą apie deramas sąlygas žvelgia tartum į kalbą apie kažką „daugiau“, nepagrįstą privilegiją. Tačiau „deramos sąlygos“ nereiškia „geresnės sąlygos“. Ar kokį nors gabų menininką atitolinę nuo institucinių įsipareigojimų, rutininio darbo arba gabų mokslininką, filosofą atleidę nuo privalomo ir retai naudingo mokslinių straipsnių rašymo, dalyvavimo konferencijose, administracinio darbo ir panašaus laiko švaistymo suteiksime jiems nepelnytą privilegiją ar tiesiog užtikrinsime tokių žmonių gabumus, gyvavimo sąlygas, vertę kultūrai atitinkančias optimalias gyvavimo ir kūrybos sąlygas? Ar galime tikėtis įprastų atsakomybių laikymosi iš žmogaus, kuris atsako aukštesniam tikslui ir jam atiduoda visą savo esatį - laiką, dėmesį, energiją?
Apie kultūrą vis dažniau prabyla arba jai abejingi, arba netgi priešiški balsai. Bėda ta, kad jie garsiausiai įsakinėja, kokios didžiosios asmenybės turėtų būti pagal demokratinio jausmo keliamus standartus. Kultūros numylėtiniais visada buvo išskirtinės, kontroversiškos, retos, nepritapusios didžiosios asmenybės - jų vertė kultūrai visada skyrėsi nuo vidutinybių. Tai jų gabumų, dėmesio, energijos, laiko investavimas, pasiaukojimas, atsidavimas sukūrė, kuria ir kurs pasididžiavimo vertą kultūrą.
tags: #motyvuotos #asmenybes #bruozai