Psichikos sveikatos problemos gali pasireikšti įvairiais būdais, o nestabilumas yra vienas iš jų. Šiame straipsnyje aptarsime nestabilios psichikos požymius, įskaitant asmenybės sutrikimus, psichozes, nerimą ir kitus susijusius aspektus. Taip pat nagrinėsime, kaip atskirti psichikos ligą nuo ekscentriškumo ir kokie gydymo būdai gali padėti.
Asmenybės sutrikimai ir emocinis nestabilumas
Asmenybės sutrikimas, pasižymintis ryškiu polinkiu elgtis impulsyviai, neatsižvelgiant į pasekmes, ir afektų nestabilumas, gali turėti didelį poveikį žmogaus gyvenimui. Tokie asmenys gali minimaliai planuoti ateitį, o smarkaus pykčio proveržiai dažnai gali pasireikšti smurtu ar „elgesio iškrovomis“. Šių pasireiškimą ypač paskatina aplinkybės, kai impulsyvūs veiksmai yra kritikuojami arba jiems trukdoma.
Yra skiriami du šio asmenybės sutrikimo tipai, kurių vyraujantys požymiai - emocinis nestabilumas ir nepakankama impulsų kontrolė. Būdingi keli emocinio nestabilumo požymiai; be to, dažnai yra neaiškus ar sutrikęs paciento savęs suvokimas, tikslai ir vidinių vertybių (tarp jų ir seksualinių) pasirinkimas. Paprastai pasireiškia nuolatinis tuštumo jausmas.
Psichozė: sutrikęs santykis su realybe
Psichozė yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis ryškiai išreikštu sutrikusiu santykiu su realybe. Tai yra rimtų psichikos sutrikimų simptomas, kuriam būdingos haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nuoseklumo sutrikimai ir padidėjęs nerimo lygis.
Psichozės būsenoje gali stipriai pasikeisti žmogaus vaizduotė, pasireikšti baimės dėl neegzistuojančių grėsmių ar atsirasti keistų, su realybe prasilenkiančių įsitikinimų, kurie prieštarauja turimiems faktams ar gamtos dėsniams. Lėtinių, užsitęsusių psichozių atvejais neretai prarandama motyvacija veiklai, sergantysis atsitraukia nuo socialinio gyvenimo, užsidaro savo pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Nestabilios psichikos apžvalga
Psichozės tipai
Yra keletas psichozės tipų, įskaitant:
- Trumpalaikė psichozė: pasireiškia po patirto stipraus streso, pavyzdžiui, artimojo mirties. Dažniausiai asmuo, patyręs trumpalaikę psichozę, atsistato po kelių dienų ar savaičių.
- Svaiginančių medžiagų sukelta psichozė: gali būti sukelta narkotinių medžiagų ar alkoholio. Asmenys, turintys priklausomybę nuo svaiginančių medžiagų, gali patirti psichozę, jeigu staiga nutraukia svaigalų vartojimą. Kai kuriems asmenims pats pavartojimas gali sukelti psichozę, tokį poveikį gali turėti kanapių preparatai, amfetamino grupės narkotinės medžiagos.
- Organinė psichozė: simptomus gali sukelti galvos trauma ar smegenų veiklos sutrikimai.
- Su šizofrenija ir bipoliniu sutrikimu susijusi psichozė: trunka ilgiau, mėnesiais ar metais, turi banguojančią (sunkesniais atvejais - nepertraukiamą) eigą.
- Depresinė psichozė: atsiranda kai kuriais sunkiais depresinio sutrikimo atvejais. Dažniausiai išsakomi kliedesiai irgi atspindi depresinę nuotaiką.
Psichozės gydymas
Kadangi psichozę sukelia įvairių veiksnių sąveika, gydymas yra kompleksinis ir apima:
- Medikamentinį gydymą: palengvinantį simptomus.
- Socialines ir psichologines priemones: padedančias sugrįžti prie įprastinio gyvenimo bei išvengti socialinės negalios.
Tiktai visapusis gydymas leidžia tikėtis maksimalaus atsistatymo, apsisaugojimo nuo atkryčių bei papildomų problemų (depresijos, nerimo, piktnaudžiavimo psichoaktyviomis medžiagomis).
Nerimas: normali emocija ar patologinis sutrikimas?
Nerimas yra labai paplitusi emocija, kurią patiria kiekvienas ištiktasis streso. Nerimas skirstomas į normalų ir patologinį, nerimo būseną ir bruožą. Nerimo būsena yra nerimo jutimas dabar, tam tikru momentu ir dažnai pasireiškia, kai yra stresinė aplinka. Nerimas gali trukti ir ilgai, net visą gyvenimą. Normalus nerimas ir nerimo būsena skiriasi tik kiekybiškai, bet ne kokybiškai.
Nerimo būsenos varginamas pacientas gali būti neramus, jaustis netvirtas, pažeidžiamas, išsigandęs. Jam gali būti dusulys, uždusimo jausmas ir kiti simptomai. Patologiniu vadinamas nerimas, atsiradęs be aiškios priežasties. Pacientams, kuriems yra nerimo sutrikimų, gali būti psichologinių ar somatinių nerimo simptomų.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Kraštutinės nerimo būsenos metu gali pasireikšti daug somatinių simptomų. Dauguma tokios būsenos pacientų susitelkia į gresiantį pavojų, ypač fizinę grėsmę. Dažniausiai užplūstančios mintys: „aš galiu mirti", „man bus infarktas", „aš išprotėsiu". Panikos apimti žmonės bijo fizinės, psichologinės ar socialinės katastrofos. Kraštutinė nerimo būsena vadinama priepuoliu (ataka), jis pasireiškia ūminių psichinių ir somatinių nerimo simptomų kompleksu su kraštutine baime. Toks priepuolis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, vidutiniškai apie 10-20 minučių. Priepuolis gali kartotis kelis kartus per parą.
Pacientas gali jausti bendrą nerimą, kuris dar vadinamas „laisvai plaukiojančiu" autonominiu nerimu. Šio nerimo sutrikimo simptomai: karščio jutimas, „diskomfortas skrandyje, pilve", dusulys, svaigulys, burnos sausumas, sustiprėjęs prakaitavimas, drebulys, išsiplėtę vyzdžiai, padidėjęs arterinis kraujospūdis, pykinimas, vėmimas, dažnas šlapinimasis ir diarėja (viduriavimas ir vėmimas). Jis ypač būdingas generalizuotam nerimui.
Normalus nerimas ir nerimo sutrikimai pasireiškia įvairiais somatiniais ir psichiniais simptomais. TKL-10 ir DSM-IV klasifikacijoje yra išskirti nerimo sutrikimai, pasireiškiantys patologiniu nerimu. Tai fobijos, panikos, obsesinis-kompulsinis, potrauminio streso, generalizuoto nerimo sutrikimai ir kt.
Nerimastingi žmonės dažnai jaučiasi beviltiški, išsigandę, praradę savikontrolę. Šie požymiai gali rodyti, jog pasireiškė nerimo sutrikimo simptomai. Asmuo, bendraudamas su tokiu pacientu, turi būti ramus ir jį nuraminti, padrąsinti, padėti jam išreikšti savo mintis ir nuogąstavimus. Pacientui reikia papasakoti apie nerimo simptomų prigimtį, paaiškinti, kad jo neištiks širdies priepuolis ar jis neišprotės.
Renkant anamnezę reikia išsiaiškinti, kas paskatina, palaiko nerimą, kokios situacijos veikia elgseną, kokių yra medicininių problemų, ar vargina įkyrios mintys, veiksmai, kada simptomai atsirado, kokia jų eiga ir prigimtis. Pirmiausia reikia ištirti, ar nėra organinių ligų, priklausomybės vaistams, alkoholiui, ar klasikinė panikos ataka nėra dėl širdies aritmijos ar hipertiroidizmo. Nerimo sutrikimus reikia diferencijuoti nuo didžiosios depresijos, psichozės ar panikos sutrikimo. Visi gyvenimo stresai gali būti nerimo priežastis. Nerimas yra dažnas depresijos palydovas. Nerimas yra būdingas agorafobijai (su panikos atakomis ir be panikos), specifinėms fobijoms, obsesiniam-kompulsiniam, potrauminio streso ir generalizuoto nerimo sutrikimams. Nerimo simptomų gali būti ir sergant psichoze.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
Psichoterapija padeda pacientui suprasti būseną bei greičiau sugrąžinti normalią elgseną. Padeda palaikomoji psichoterapija (patarimai, auklėjimas, ribojimų modeliavimas, realybės tikrinimas).
Kaip atskirti psichikos ligą nuo ekscentriškumo?
Ar galėtumėte atskirti žmogų, kenčiantį nuo psichinės ligos, nuo to, kuris paprasčiausiai yra ekscentriškas? Panagrinėkime mokslinę literatūrą ir pasiaiškinkime, kuo skiriasi keistumas nuo psichologinių sutrikimų.
- Bloga atmintis ar aklumas veidams: Jeigu prastai įsimenate veidus, turite žinoti, kad tai nėra retenybė. Tačiau yra ir prosopagnozija, dar kitaip vadinama aklumu veidams. Tai yra psichikos sutrikimas, kai nesugebama atpažinti savo pažįstamų žmonių veidų ir smegenys tiesiog nepajėgia įsiminti jų visų.
- Skundimasis ar hipochondrija: Amžinai besiskundžiančio žmogaus gyvenimo tikslas - atkreipti dėmesį į savo asmenybę. O štai hipochondriją turintis žmogus nuolat nerimauja, kad serga, ir ypač rūpinasi savo fizine būkle.
- Tvarkingumas ar obsesinis kompulsinis sutrikimas: Tvarkingas žmogus žino, kad niekas negali sutvarkyti jo namų geriau už jį patį. Jeigu žmogus turi obsesinį kompulsinį sutrikimą, kažko valymas ar pasikartojančių veiksmų atlikimas yra būdas atsikratyti įkyrių nevalingų minčių ir idėjų.
- Taupumas ar silogomanija: Godiems žmonėms sunku atsisveikinti su jiems priklausančiais daiktais, net jeigu jie neturi visiškai jokios vertės. Silogomanija arba patologinis kaupimas yra psichikos sutrikimas, kai žmogus renka ir laiko nereikalingus daiktus.
- Perdėtas rūpestis ar Miunhauzeno sindromas: Bereikalingi medicininiai vaikų patikrinimai gali būti perdėto rūpesčio apraiška. Miunhauzeno sindromas labiau būdingas moterims. Šį sindromą turintys žmonės savo vaikams ar kitiems nuo jų priklausomiems asmenims dirbtinai sukelia tam tikrų ligų simptomus.
- Išsiblaškymas ar topografinė dezorientacija: Jeigu esate iš tų, kurie gali lengvai pasimesti gimtajame mieste, labai tikėtina, kad orientavimasis erdvėje nėra stipriausia jūsų pusė. Topografinė dezorientacija yra neurologinė liga, kai žmogus negali tam tikromis sąlygomis judėti.
- Bodėjimasis ar parurezė: Labai dažnai nenorą užeiti į viešąjį tualetą diktuoja pasišlykštėjimas. Parurezė arba drovios šlapimo pūslės sindromas yra baimė šlapintis viešuosiuose tualetuose.
- Pastangos sveikai maitintis ar ortoreksija: Ortoreksija - tai valgymo sutrikimas, kuriam būdingas liguistas troškimas valgyti vien tai, kas sveika.
- Prasta nuotaika ar depresija: Prasta nuotaika - tai palyginti greitai praeinanti žmogaus reakcija į konkrečius gyvenimo įvykius. Depresija - tai rimtas psichologinis sutrikimas, kurio pagrindiniai požymiai - prasta nuotaika ir nesugebėjimas džiaugtis gyvenimu.
- Baimė ar fobija: Baimė - tai tam tikras išgyventi padedantis apsauginis mechanizmas. Fobija yra nekontroliuojama patologinė baimė, kylanti vien pagalvojus apie konkrečią situaciją arba objektą.
- Opumas ar paranoja: Abejoti ir nerimauti dėl įvairių smulkmenų linkusius žmones kartais pavadiname perdėtai opiais. Paranoja - tai tam tikra psichozė, pasireiškianti įvairiomis manijomis ir iliuzijomis.
Narcisizmas: žavesys ir manipuliacijos
Charizmatiška šypsena, stilingi vardiniai drabužiai, išpuoselėta šukuosena ir puikus humoro jausmas. Žavingas, savimi pasitikintis narcizas iškart patraukia dėmesį ir sukelia simpatiją. Jis, kaip niekas kitas, moka parodyti savo puikiasias charakterio savybes. Santykių pradžioje narcizams lengva kurti idealaus žmogaus - partnerio, vadovo, kolegos ir pan. - paveikslą. Jie tai daro taip įtikinamai, kad negalite atsidžiaugti savo sėkme, sutikus tokį nuostabų žmogų. Juk jis tiesiog idealus, jis - visų jūsų turėtų problemų sprendėjas ir gelbėtojas! Tačiau tai tik pirmasis įspūdis.
Narcizui viskas yra jo nuostabumo, puikumo, gerumo ir galingumo įrodymas. Kokių savybių patvirtinimas yra svarbiausias žmogui, priklauso nuo jo asmeninių vertybių. Tačiau jam gyvybės ir mirties klausimas būti besąlygiškai pripažintam kaip turinčiam šias savybes. Narcizui viskas gyvenime sukasi tik apie jį.
Narcizai labai jautriai reaguoja į bet kokią kritiką, nepritarimą jų nuomonei, kai situacija pasisuka ne jų naudai. Pajutęs grėsmę, narcizas dažnai reaguoja netinkamai ir agresyviai, taip sumažindamas vidinę įtampą. Toks vidinis mechanizmas verčia narcizus matyti aplinkoje įvairiausių pavojų, grėsmių, kurių nemato kiti žmonės. Negalėdami pakelti tikrovės keliamos grėsmės, narcizai stengiasi viską kontroliuoti bet kokiomis priemonėmis. Jie pasiekia aukštąjį pilotažą manipuliacijos srityje. Jiems nėra nieko šventa, norint pasiekti, kad situacija taptų tokia, kokios jiems reikia. Dauguma jų yra įsisenėję melagiai.
Vienas paprasčiausių būdų atpažinti narcizą - pasakyti, kad jis kažką blogai pasakė ar padarė. Narcizas ginsis ir išsisukinės pačiais radikaliausiais būdais, tačiau nieku gyvu nepripažins savo kaltės bei atsakomybės. Narcizai dažnai būna labai protingi ir intelektualūs. Todėl jie sugeba puikiai įrodyti, kad būtent jūs ir esate kalti dėl visos šios situacijos.
Paprastai narcizui būdingi bruožai įgyjami vaikystėje, kartais ankstyvojoje. Dažniausiai tai vaikystės traumos padarinys. Jei tėvai atstumia savo vaiką, nerodo jam pakankamai dėmesio, ignoruoja bei kelia labai aukštus reikalavimus, kurių vaikas negali įvykdyti, tuomet jis nuolatos patiria neatitikimą tarp savęs bei tėvų idealizuojamo paveikslo. Vienu iš išgyvenimo būdų tokioje situacijoje tampa narcisistinio charakterio susiformavimas. Bandymas tapti pačiu geriausiu, nuostabiausiu vaiku ir taip užsitikrinti tėvų dėmesį.
Nuslėptas tikrasis „aš“ dažniausiai jaučiasi menkavertis, tačiau sąmoningame lygmenyje narcizas šių jausmų vengia, nes tai suvokti būtų per daug skausminga. Gyvenimas tarsi apsivilkus šarvus, kuriuos aplinkiniai mato kaip tikrąjį narcizo veidą, kelia vidinę įtampą.
Nors narcizai - problemiškos asmenybės, kai kurie jų sugeba palaikyti ilgalaikius santykius su antrąja puse. Santykių pradžioje sėkmingai pasirodęs kaip idealus partneris, narcizas lengvai randa kelią į mylimo žmogaus širdį. Narcizai turi šeštąjį pojūtį, kuriuo tarsi nuskaito savo naująjį partnerį, ko jam trūksta, ir sugeba tiksliai pasakyti tai, ką pastarasis nori išgirsti. Nuolatos jausdamas nesuvoktą tuštumą, kurią sukėlė tėvų atstūmimas ir meilės trūkumas, narcizas ieško, kas jam galėtų suteikti tą meilę, kurios negavo būdamas vaikas.
Narcizo partneris yra toks pat sužeistas vaikas suaugusiojo kūne. Narcizui pajutus, kad mylimas žmogus jau visiškai atsidavęs, pradeda ryškėti tikrasis jo veidas. Ilgainiui abu žmonės pradeda jausti, kad kažkas ne taip. Greičiau ir stipriau tai pajunta priklausomasis. Tačiau, nors savijauta toliau tik blogėja, priklausomasis nesugeba tokių santykių nutraukti.
Šiuolaikinė Vakarų visuomenė palaiko narcizo tipo charakterio klestėjimą. Socialiniai tinklai kasdieniame gyvenime tarsi verčia lenktyniauti, kas pademonstruos didesnį šaunumą. Jei jums kilo klausimas, ar neturite narcizo savybių, galiu jus nuraminti - visi jų turi. Ir tai tikrai nėra taip blogai ar baisu, kaip aprašyta šiame straipsnyje. Tai - kraštutinio narcisizmo požymiai. Jei viduje slypi baugus įtarimas, kad šis straipsnis apie jus, nebijokite kreiptis į psichologą.
Asmenybės sutrikimai: kas tai ir kaip jie pasireiškia?
Asmenybė - tai visuma santykių, kuriuos žmogus turi su savimi ir kitais. Nuo kitų žinduolių rūšių žmogus skiriasi tuo, kad mūsų centrinė nervų sistema labai ilgai vystosi po gimimo, mums būnant grupėje, tarp kitų žmonių. Socialinės patirtys ir socialiniai ryšiai tampa „kietuoju disku“ - konkreti emocinė patirtis įsirašo į smegenų struktūrą ir taip formuojasi tam tikra asmenybė. Ji atlieka labai svarbias funkcijas - vidines, kas yra tas „aš“, ir tarpasmenines, t.y. kaip mes kuriame santykius su kitais žmonėmis.
Vidinės asmenybės funkcijos apima savivertę, tapatumo jausmą, gebėjimą save pajusti ir įsisąmoninti, kas vyksta manyje, mano kūne, savęs reguliavimą (jausmų, minčių, impulsų), planavimą, pasekmių numatymą ir vertybes. Tarpasmeninės funkcijos apima gebėjimą kurti artimus ryšius, mokėjimą nustatyti ir saugoti savo ribas, empatiją ir konfliktų sprendimą. Tiek vidinės, tiek tarpasmeninės asmenybės funkcijos apima žmogaus gebėjimą prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Asmenybės sutrikimai diagnozuojami, kai vidinės arba tarpasmeninės funkcijos yra tiek sutrikusios, kad tai kelia skausmą arba pačiam žmogui, arba aplinkiniams. Toks žmogus negali funkcionuoti taip, kaip jis norėtų ar turėtų.
Dažniausiai ir pats žmogus, ir aplinkiniai jaučia, kad „kažkas negerai“. Tačiau tikrai ne visada žmogus gali save pilnai reflektuoti ir kritiškai įvertinti. Tas pats ir su aplinkiniais - jų žvilgsnis į kitą irgi gali būti iškreiptas, nes jie galbūt mato tą žmogų tik ribotame kontekste. Bet jeigu yra tikras asmenybės sutrikimas, klausimų nebekyla.
Paimkime emociškai nestabilią asmenybę. Tai vadinama ribiniu asmenybės sutrikimu. Toks žmogus turi silpną ir nepastovų tapatybės jausmą, jam gali būti sunku reguliuoti savo jausmus, stabdyti neefektyvius, žalingus impulsus. Jam dažnai sunku kurti stabilius artimus ryšius su kitais ir savimi. Realybė tokia, kad, jeigu toks žmogus susiduria su stresu, skausmas jam kyla ir viduje, ir bendraujant su kitais. Žmogus gali pasijusti pasimetęs („aš nebežinau, kas esu“), gali jaustis vienišas, apleistas, arba stipriai supykti. Tie jausmai ir būsena jį skatina „kažką daryti“, o tai dažnai sukelia papildomų bėdų.
Neretai tokiai asmenybei šios situacijos gali sukelti prisiminimus iš praeities - mokyklos, šeimos. Visą dėmesį skirdamas ne darbui, o stresinei situacijai įveikti, žmogus kenčia, jo darbdavys, kolegos kenčia. Štai tuomet jau galima sakyti, kad yra asmenybės sutrikimas - nes kyla bėdų ir žmogui, ir aplinkiniams dėl neišsivysčiusių asmenybės funkcijų.
Bendraujant su žmogumi, turinčiu asmenybės sutrikimą, reikalingas labai subtilus balansas: pirmiausia atjauta dėl jo praeities skausmingų patirčių, dėl kurių jis nėra kaltas. Tačiau aplinkiniai turi nustatyti ir saugoti savo ribas, nes jos dažnai pažeidžiamos, bendraujant su žmogumi, turinčiu asmenybės sutrikimą.
Asmenybės sutrikimai pagal senąją (10 versijos) klasifikaciją gali būti ribinis, impulsyvus, šizoidinis, vengiantis, priklausomas, paranoidinis, antisocialus, narcisistinis ir kt. Vienos dažniausiai pasitaikančių diagnozių - mišrus asmenybės sutrikimas ir ribinis asmenybės sutrikimas.
Mano patirtis rodo, kad gana dažnai asmenybės sutrikimai yra nenustatomi arba tai padaroma per vėlai. Pasitaiko, kad gydytojai psichiatrai, aprašydami paciento būklę, nediagnozuoja asmenybės sutrikimo, arba naudoja pavadinimą „Asmenybės bruožų akcentavimas“, bet apibūdina stipriau išreikštus asmenybės bruožus. Be to, toks žmogus dažnai turi dar ir kitų asmenybės sutrikimą lydinčių psichikos sutrikimų. Poliklinikose ir klinikose dirbantys medikai paprastai diagnozuoja tai, kas lemia gydymo kompensavimą, vaistų paskyrimus, gydymą vaistais, pvz., depresiją, bipolinį, nerimo sutrikimą. Asmenybės sutrikimai rečiau gydomi medikamentais. Taigi, dėl to jie rečiau atsiranda ir tarp oficialių diagnozių.
Trūksta ir resursų, dėl to diagnozė nustatoma per vėlai ir žmogus laiku negauna pagalbos. Aš labai retai sakau „per vėlu“. Dažnai mes, gydytojai, nežinome to. Kita vertus, ankstyvesnė intervencija turi daug privalumų.
Yra du atvejai, kada žmogui, įtariančiam asmenybės sutrikimą, reikia ieškoti pagalbos. Pirmu atveju - kai kenčia jis pats, ir jis nori pagalbos. Svarbus momentas - kad žmogus norėtų pagalbos. Jei to nenori, nelabai kas pasikeis. Asmenybės sutrikimų gydyme esmė yra kokybiška psichoterapija, o ši metodika be paties žmogaus įsitraukimo ir noro neveikia. Žmogus turi būti aktyviai įsijungęs ir dirbti su savimi. Antras atvejis, kada reikia pagalbos, - jei dėl sutrikimo kenčia aplinkiniai. Čia kalbama labiausiai apie narcisistinį asmenybės sutrikimą ir antisocialinį asmenybės sutrikimą. Tokie (bet ne visi) žmonės savo elgesiu aplinkiniams sukelia tikrai daug skausmo. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai kartu dirba pacientas, jo šeima, psichiatras ir psichologas. Tuomet atsiranda kelios perspektyvos. Tačiau net ir tokiu atveju reikia nusiteikti, kad nebus taip: „1,2,3 - dabar viskas aišku“. Liks tam tikras neapibrėžtumas, kas aš esu ir kas manyje neveikia. Tikrai liks neatsakytų klausimų.
Svarbi konkreti šeima su savo tradicijomis, vertybėmis ir asmenybėmis. Tačiau taip pat įtakos turi ir visuomeninis kultūrinis kontekstas, kuriame žmogus yra. Traumuojanti patirtis (ar tai būtų asmeninė, šeimos trauma, ar visos tautos, pavyzdžiui, holokaustas ar okupacija) yra labai svarbus veiksnys, formuojantis asmenybės sutrikimui. Fizinė, seksualinė prievarta, taip pat nepriežiūra, apleistumas vaikystėje arba chaosas namuose - viskas turi įtakos.
Lietuvai aktuali ir kolektyvinė trauminė patirtis. Be okupantų vykdytos prievartos, daug vyrų tarnavo sovietų armijoje, kurioje netrūko smurto, be to, ryški ir alkoholio vartojimo, savižudybių linija, nekalbėjimo tradicija - visa tai pagilina traumą. Tokį skausmingą paveldą mes turime ir jis labai atsispindi psichikos sveikatoje, tik sunku pasakyti, kiek sutrikimų lemia.
Kitas dalykas, ką aš, užaugęs Vokietijoje, matau Lietuvoje - tai spartus visuomenės judėjimas link individualizmo. Tačiau tai vyksta maždaug viena karta vėliau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tarp savo klientų matau daug vidinių konfliktų - jiems kyla įtampa tarp „aš“ ir „mes“. T.y. mano ir kitų poreikių. Šeimos lūkesčiai, normos ir vertybės dažnai nesutampa su konkretaus žmogaus ir jis nežino, ką daryti. Jie sako: „Močiutė, mama, tėtis nori, kad vienaip gyvenčiau ir daryčiau. O aš jaučiu, kad noriu kitaip." Lūkestis, kad vaikai gyvens pagal tėvų norus, Lietuvoje dar yra pakankamai didelis. Tai žmogui kartais sukelia gana didelę vidinę įtampą, kančią. Lietuvoje gyvenantiems žmonėms taip pat būdingas gilus nesaugumo jausmas, kuris pasireiškia baime ir nerimu.
Narcizas, isterikas arba manipuliatorius. Ar tai skamba pažįstamai? Spalvingi išsireiškimai, įsitvirtinę mūsų žodyne, kai norime kam nors negražiai papriekaištauti dėl to, kaip jis elgiasi. Iš tikrųjų jų kilmė yra kur kas fundamentalesnė. Asmenybės sutrikimai daro didelę įtaką žmogaus gyvenimui ir paveikia maždaug 10 % mus supančių žmonių. Kitus paveikia tai, kad su jais gyvena, turi vaikų su sutrikimais arba dirba su asmenybės sutrikimų turinčiu asmeniu. Nesvarbu, kuriai grupei priklausote, su savo sunkumais neprivalote būti vieni. Psichoterapija - tai galimybė išmokti valdyti savo emocijas ir išgydyti tarpasmeninius santykius.
Asmenybės sutrikimai - tai įvairūs nukrypimai nuo normalios asmenybės. Paprastai kai kurie jų bruožai būna tokie ryškūs, kad gali neigiamai paveikti asmens ir jo artimųjų gyvenimo kokybę.
Sunku tiksliai nustatyti, kurie asmenybės sutrikimų tipai yra labiausiai paplitę populiacijoje. Tačiau atrodo, kad tai pirmiausia obsesiniai-kompulsiniai, paranoidiniai arba emociškai nestabilios asmenybės sutrikimai. Visi jie labai skiriasi vienas nuo kito priklausomai nuo to, kokie asmenybės bruožai dominuoja konkrečiame asmenyje.
tags: #nestabilios #psichikos #pozymiai