Kiekvienas vaikas vystosi individualiu tempu, tačiau kartais pasitaiko atvejų, kai vaiko raida neatitinka nustatytų normų. Tokiais atvejais galima įtarti raidos sutrikimą. Raidos sutrikimai gali apimti įvairias sritis: protinį atsilikimą, motorinę raidą, kalbą, mokymąsi, socialinę-emocinę raidą, elgesį, klausą ir regą. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų raidos sutrikimų simptomus, diagnostiką ir galimus pagalbos būdus, taip pat autizmo spektro sutrikimus ir tėvų baimes, susijusias su vaikų raida ir elgesiu.

Kas yra raidos sutrikimas?

Vaiko raidą sudaro daugybė aspektų, įskaitant judesius, kalbą, pažinimo bei socialinę ir emocinę raidą. Visi šie aspektai turi atitikti tam tikras normas, kurios rodo, kad vaikas vystosi normaliai. Tačiau vis dažniau girdima apie vaikų raidos sutrikimus, kurie kelia nerimą tėvams ir mokytojams. Raidos sutrikimai - tai būklės, kai vaikas numatytu laiku nedaro to, ko iš jo tikimasi, ir nepatenka į „normalios“ raidos rėmus. Raidos sutrikimai gali būti įvairūs, pradedant nedideliais atsilikimais ir baigiant kompleksinėmis būklėmis, reikalaujančiomis specializuotos pagalbos.

Raidos sutrikimų tipai

Raidos sutrikimai klasifikuojami pagal sritis, kuriose pastebimi sunkumai:

Protinis atsilikimas: Sutrikusi intelektinė funkcija ir adaptaciniai įgūdžiai.
Motorinės raidos sutrikimai: Sunkumai koordinuojant judesius, raumenų tonuso problemos.
Kalbos sutrikimai: Vėluojanti kalbos raida, sunkumai suprantant ar reiškiant mintis.
Mokymosi sutrikimai: Sunkumai skaitant, rašant, skaičiuojant.
Socialinės-emocinės raidos sutrikimai: Sunkumai bendraujant su kitais, suprantant socialines normas, valdant emocijas.
Elgesio sutrikimai: Agresyvus elgesys, dėmesio sutrikimas, hiperaktyvumas.
Klausos ir regos sutrikimai: Klausos ar regos problemos, trukdančios normaliai raidai.
Mišrus raidos sutrikimas: Mišrus raidos sutrikimas vaikui diagnozuojamas, kai yra sutrikusios kelios raidos sritys, t. y. tarimas ir kalba; mokymosi gebėjimai; judesių raida. Mišrus raidos sutrikimas (F 83) apima sutrikimus, kuriems būdingas specifinių tarimo ir kalbos, mokymosi sugebėjimų ir judesių raidos sutrikimų mišinys, tačiau nė vienas šių sutrikimų nėra vyraujantis tiek, kad būtų laikomas pagrindiniu.

Raidos sutrikimų simptomai

Raidos sutrikimo požymiai gali pasireikšti skirtingais augimo etapais, atsižvelgiant į pobūdį bei sudėtingumą. Paprastai neįprastą atžalos elgesį tėvai pastebi tarp antrųjų ir ketvirtųjų gyvenimo metų, kartais būna ir anksčiau. Skirtingiems amžiaus tarpsniams, priskiriami skirtingi kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant reikia stebėti vaiką.

Konkretūs simptomai priklauso nuo sutrikimo tipo ir sunkumo, tačiau yra keletas bendrų požymių, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:

Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija

Kalbos raidos atsilikimas: Sutrikimas fiksuojamas, kai vaiko kalbos raida atsilieka jau ankstyvosiose jos vystymosi stadijose. Susirūpinti reikėtų, kai 2 m. vaikas netaria prasmingų garsų, nebando mėgdžioti, atkaroti, o 3-4 m. amžiaus vaikas ne tik nekalba trumpais sakinukais, bet ir apskritai nesupranta kalbos.
Motorikos problemos: Būdingas ne tik vaiko judesių raidos sutrikimas, bet pakinta ir raumenų tonusas. Svarbu turėti omenyje, kad gali sutrikti bet kokio amžiaus vaiko judesiai. Antra, įsidėmėkite, kad judesių sutrikimai gali pasireikšti tiek būdravimo, tiek miego metu.
Socialiniai sunkumai: Su specialistais konsultuotis reikėtų ir tuomet, jei vaikas nejaučia socialinių normų, negeba bendrauti su bendraamžiais, neturi savisaugos instinkto, turi nepagrįstų baimių ir t.
Mokymosi sunkumai: Kalbos raidai sulėtėjus, labai dažnai vaikui sunku mokytis raidžių, skaityti.
Elgesio problemos: Dėmesio stoka, hiperaktyvumas, impulsyvumas, agresyvumas.

Raidos kriterijai, kuriuos reiktų stebėti

Kiekvienas vaikas vystosi skirtingu tempu, labai individualiai. Ir jei jis savo raida skiriasi nuo bendraamžių, tai nebūtinai reiškia, kad tai sutrikimas. Tačiau tuo pačiu yra tam tikrų raidos kriterijų, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį vaikui vystantis. Gimus vaikui svarbu stebėti kelis pagrindinius aspektus: vaiko klabą, socialinį kontaktą, motorikos vystymąsi, pažintinius procesus.

Maitinimosi įgūdžiai: Nuo pat pirmųjų dienų tėvai turėtų stebėti kūdikio maitinimosi įgūdžius, suvalgomo maisto kiekį, svorio augimą, aktyvumą ar vangumą maitinimo metu.
Kalbiniai įgūdžiai: Vertinant vaiko kalbinius įgūdžius, svarbu užfiksuoti, kaip vystosi kalba, kiek vaikas supranta kalbą, lyginant su bendraamžiais. Gal jis dar nemoka išsireikšti, bet geba vykdyti prašymus, parodyti į minimą daiktą. „Susirūpinti reikėtų tuomet, kai vaikas pagal raidos kriterijus jau turėtų kalbėti ir suprasti kalbą, tačiau to nėra, arba kuomet kalbiniai įgūdžiai regresuoja ir, rodos, jau turėti kalbiniai įgūdžiai sunyksta“.
Socialiniai įgūdžiai: Kalbant apie vaiko socialinius įgūdžius, svarbu stebėti, ar vaikas palaiko akių kontaktą, ar džiaugiasi grįžusiais tėvais, rodo jų pasiilgimą, ar žaidžia vaidmenų žaidimus, ar, priešingai, būna atsitraukęs, jo žaidžiami žaidimai specifiniai, jis nesidomi bendraamžiais.
Stambioji ir smulkioji motorika: Augant vaikui, svarbu atkreipti dėmesį ir į smulkiosios bei stambiosios motorikos vystymąsi, judesių koordinaciją, tikslumą tiek vaikštant, bėgant, gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą, taip pat ir kruopštesnių darbelių atlikimą rankomis. Atliekant kartu su vaiku įvairius darbelius, rekomenduojama pastebėti, kiek laiko vaikas geba išbūti prie darbelių, ar geba pabaigti veiklą nuo pradžios iki pabaigos, nerimą kelti turėtų vaiko negebėjimas susikaupti, tęsti ir pabaigti pradėtą veiklą, mokytis naujų įgūdžių, pavyzdžiui, naudojimosi valgymo įrankiais, tualeto įgūdžių ir kitų.

Kada kreiptis į specialistus?

Kiekvieno kūdikio ir vaiko raida yra skirtinga, tad jei vaikas pagal kažkuriuos raidos aspektus nepasiveja bendraamžių, dar nebūtinai reiškia, kad kažkas negerai. Tačiau turintys įtarimų dėl vaiko raidos sutrikimų tėvai turėtų kuo skubiau kreiptis į specialistą ir sužinoti, ar jų nuogąstavimai pagrįsti.

Į specialistus reikėtų kreiptis pastebėjus, kad vaikui sunku išsireikšti, nesivysto jo kalbiniai ar kalbos supratimo gebėjimai. Pavyzdžiui, dvimetis nemėgdžioja garsų, jo kalboje mažai prasmingų garsų, o trimetis dar nekalba kelių žodžių sakiniais. Taip pat jei vaikui sunku sutelkti dėmesį, susikoncentruoti į vieną veiklą, ją užbaigti. Jei yra akivaizdžių stambiosios ir smulkiosios motorikos vystymosi sunkumų: nerangūs, nekoordinuoti judesiai, vaikui sunku kirpti žirklėmis, lipti laiptais ir panašiai. Pirmiausia reikėtų kreiptis į vaiką prižiūrintį šeimos gydytoją ar pediatrą. Jie gali įvertinti vaiko raidą ir, jei reikia, nukreipti pas kitus specialistus: neonatologą, neurologą, socialinį arba raidos pediatrą, ortopedą ir kt. Svarbiausia nesigėdyti, net kilus menkiausiems įtarimams. Geriau apsidrausti, nei pavėluoti. Ir žinoma, taip pat svarbu nenumoti ranka manant, kad vaikas dar mažas ir viską išaugs.

Raidos sutrikimų priežastys

Raidos sutrikimų priežastys gali būti įvairios:

Genetiniai veiksniai: Kai kurie raidos sutrikimai yra paveldimi.
Aplinkos veiksniai: Nėštumo metu patirtos infekcijos, toksinai, vaistai.
Ankstyvos traumos: Vaiko traumos - nelaimingo atsitikimo, eismo įvykio ir t.
Nežinomos priežastys: Tačiau gana dažnai sutrikimų priežastys taip ir lieka nežinomos. Cerebrinis paralyžius ir kt.

Diagnostika

Įtariant, kad vaiko raida yra sutrikusi, reikėtų kreiptis į vaiką prižiūrintį šeimos gydytoją ar pediatrą. Jie fiksuojami bendraujant su vaiku, jį stebint. Specialistai atliks specialų raidos tyrimą bei atsižvelgdami į požymius, priskirs jam atitinkamą diagnozę.

Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos

Pagalba vaikams su raidos sutrikimais

Svarbu suprasti, kad kuo anksčiau pastebėtas ir nustatytas raidos sutrikimas, tuo greičiau ir efektyviau galima vaikui padėti. Pagalba vaikams su raidos sutrikimais yra tokia pat įvairi, kaip ir patys sutrikimai. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta.

Štai keletas galimų pagalbos būdų:

Logopedas: Padeda vaikams, turintiems kalbos sutrikimų.
Ergoterapeutas: Padeda vaikams, turintiems motorikos ir koordinacijos problemų.
Psichologas: Padeda vaikams, turintiems emocinių ir elgesio problemų.
Socialinis darbuotojas: Padeda šeimoms gauti reikiamą pagalbą ir išteklius.
Specialusis pedagogas: Padeda vaikams, turintiems mokymosi sunkumų.

Svarbu, kad tėvai aktyviai dalyvautų vaiko terapijoje ir bendradarbiautų su specialistais.

Autizmas kaip raidos sutrikimas

Nors dar ne taip seniai autizmas buvo laikomas gan retu sutrikimu, pastaruoju metu jo atvejų sparčiai daugėja. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad autizmo spektro sutrikimų skaičiai auga visame pasaulyje. Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2020 m. autizmo spektro diagnozė buvo nustatoma vienam iš 36 vaikų.

Autizmas - tai kompleksinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi socialinio bendravimo ir socialinės sąveikos trūkumai bei ribotas, pasikartojantis elgesys, interesai ar veikla. Tai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar jo sulėtėjimą. Autizmas apima platų įvairių neurologinių raidos sutrikimų spektrą, ir kiekvienas autizmu sergantis asmuo turi savitų stipriųjų pusių ir sunkumų.

Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas

Autizmo simptomai

Pirmieji autizmo požymiai gali būti pastebimi ir labai anksti - dar pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Simptomai tampa ryškesni vaikui augant. Autizmo sutrikimų simptomai gali būti labai įvairūs, apimantys netipišką socialinį ryšį, tarpusavio bendravimą ir pasikartojantį elgesį. Būdingiausi jų - nesidomėjimas bendravimu, vėluojanti kalbinė raida, ryškus pasipriešinimas nusistovėjusiai rutinai ir aplinkos pasikeitimams, riboti interesai. Vaikams su autizmu taip pat būdingas nekokybiškas akių kontaktas su artimaisiais, nereagavimas į savo vardą ar daiktų nerodymas pirštais.

Autizmo diagnostika ir pagalba

Ankstyvajai autizmo diagnozei skiriamas didelis dėmesys, tačiau dažnai jis nustatomas gana vėlai. Nors daugelis tėvų pirmuosius nerimą keliančius požymius paprastai pastebi iki vaikui sukanka 1,5 metų, bet dėl vyraujančių stereotipų ir įvairių mitų į specialistus kreipiasi gerokai vėliau. Šiuo metu, autizmo diagnostikoje, nėra rutiniškai naudojami kokie nors instrumentiniai ar laboratoriniai tyrimai. Autizmas ar autizmo spektro sutrikimai nustatomi remiantis klinikine išraiška bei klinikiniu stebėjimu.

Vaikams, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, priklausomai nuo būklės sunkumo, intelektinių gebėjimų ir kitų gretutinių sveikatos sutrikimų gali būti taikomos medicininės, socialinės ir psichologinės terapinės priemonės. Visos terapinės programos yra individualios ir remiasi detaliu vaiko sveikatos bei aplinkos vertinimu.

Vaikų neurologų teigimu, laiku pradėtos taikyti terapinės intervencijos padeda sumažinti pagrindinių autizmo požymių ir susijusių sveikatos sutrikimų išreikštumą, koreguoti esminius autizmo simptomus, tokius kaip kalbos, komunikacijos, socializacijos sutrikimas, stereotipiniai judesiai ir kt. Autizmo spektro sutrikimai tęsiasi visą gyvenimą. Jų eiga ir požymiai laikui bėgant gali keistis, tačiau nėra jokių vaistų ar intervencinių metodų, kurie galėtų juos išgydyti.

Vaiką su autizmo spektro sutrikimais auginantiems tėvams reikėtų tiesiog priimti ir mylėti jį su visais jo ypatumais. Nereikėtų vengti ar bijoti autizmo diagnozės.

Tėvų baimės ir klaidingi įsitikinimai

Medicinos psichologės teigimu, kartais tėvai neigia, kad jų vaiko raida gali būti sutrikusi. Jie ignoruoja darželio auklėtojos ar šeimos gydyto išsakomus, o gal ir pačių pastebėtus vaikui kylančius sunkumus. Dažnai laiku nesikreipiama pagalbos - tikimasi, kad gal vaikas išaugs. Kartais tėvai nesako apie vaikų turimus sunkumus vaikų darželio auklėtojoms, ar mokytojoms, baimindamiesi, kad tuo metu jų vaikas galbūt bus nuvertintas, „nurašytas“. „Vaikui kylančių sunkumų neigimas, situacijos nepriėmimas yra dažna ir normali artimųjų reakcija. Vis tik nereikėtų užsibūti neigime - tai vaikui tikrai nepadės“, - pabrėžia psichologė.

Dažnai pastebimas ir klaidingas įsitikinimas, kad vaikas su savo sunkumais turi pats prisitaikyti prie aplinkos, tačiau yra priešingai. „Tam, kad vaikas greičiau prisitaikytų, būtų greitesnė jo adaptacija, turime aplinką pritaikyti prie vaiko poreikių. Vaikai tėvams- tėvai vaikams. Šalia gerų bei dorų tėvų užauga tokie pat geraširdžiai vaikai. Norėdami padėti savo vaikams pirmiausia turime išmokti būti laimingais tėvais.

Globos mitai ir realybė

Globos ar įvaikinimo procesas dažnai būna apipintas įvairiais mitais, kurie ne visada yra tiesa. Galima išskirti dvi pagrindines baimių ir mitų grupes, apipynusias vaikų globos ir įvaikinimo procesus. Pirma, tai mitai, susiję su valstybės keliamais reikalavimais globėjams ir įtėviams, kategorija - susijusi su tolimesniu globos ar įvaikinimo procesu - santykio su vaiku užmezgimu. Kalbant apie valstybės keliamus reikalavimus, iš tiesų jų yra kur kas mažiau, nei dauguma svarstančių apie globą ar įvaikinimą įsivaizduoja.

Pagrindiniai mitai apie globą:

Reikalingas nuosavas būstas: Iki šiol visuomenėje sklando mitas, kad norint tapti globėju ar įtėviu, reikalingas nuosavas būstas, o vaikui privalomas atskiras kambarys. Iš tiesų tokių reikalavimų neapibrėžia joks teisės aktas. Kiekvienu atveju vertinamos konkrečios šeimos gyvenimo sąlygos ir galimybė vaikui sukurti privačią erdvę. Sąlygų tinkamumui įtakos gali turėti šeimos pageidavimas dėl vaikų skaičiaus, amžiaus, lyties, globėjo šeimos sudėtis ir kiti aspektai. Tad išankstinių, aiškiai nubrėžtų reikalavimų tikrai nėra, o juo labiau dėl būsto nuosavybės.
Aukštos pajamos: Taip pat dažnai galvojama, kad norint globoti ar įsivaikinti reikia turėti dideles mėnesines pajamas. Žmonės dažnai mano, kad uždirbant minimalų atlyginimą, įsivaikinti galimybės nėra. Vėlgi, kaip ir dėl būsto, teisės aktai nenurodo, kokios šeimos pajamos turi būti norint įsivaikinti ar tapti globėju. Kiekviena situacija vertinama individualiai: kokie šeimos finansiniai poreikiai bei įpročiai buvo iki šiol, ir kaip šeima geba planuoti savo išlaidas.
Santuoka: Kitas visuomenėje tvyrantis mitas yra susijęs su šeimynine padėtimi. Dauguma žmonių įsitikinę, jog globėjais ar įtėviais gali tapti tik susituokusios poros, tačiau tai yra netiesa. Globėjai gali būti vieniši, vedę ar gyvenantys partnerystėje. Jeigu šeima gausi, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jaunam žmogui būtų pakankamai vietos namuose. Kiekvienas šeimos narys, vyresnis nei 16 metų, globai turi raštiškai sutikti. Visa šeima turi dalyvauti įsivertinimo procese, numatyti, kad bus kviečiami įsitraukti ir į globojančių šeimų bendruomenę savo mieste, priimti globos centro siūlomą pagalbą.
Ilgas procesas: Taip pat dažnai manoma, kad globos ar įvaikinimo procesas yra labai ilgas, reikia surinkti daugybę dokumentų, lankyti ilgai trunkančius pasiruošimo kursus, psichologo konsultacijas. Visgi, lyginant su kitomis pasaulio šalimis, Lietuvoje pasirengimo globai ar įvaikinimui procesas dažniausiai yra vienas trumpiausių ir trunka ilgiausiai iki 6 mėnesių.
Finansinė parama tik globėjams: Dar vienas mitas yra susijęs su finansine parama įtėviams. Neretai girdima teiginių, kad finansinę paramą ir papildomas nemokamas paslaugas gauna tik globėjai, o vaiką įsivaikinus parama nepriklauso. Iš tiesų situacija yra visai kitokia. Nuo 2018 metų įsivaikinusios šeimos, nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, turi teisę išeiti 24 mėnesių trukmės vaiko auginimo atostogų bei gauti išmokas pagal ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą arba 24 mėnesių laikotarpiu gauti 320 eurų išmoką. Taip pat įtėviai savo iniciatyva gali kreiptis į jų gyvenamoje vietoje veikiantį globos centrą, kuriame gali gauti nemokamas globos koordinatoriaus, psichologo bei kitų specialistų paslaugas.

Kalbant apie antrą mitų ir baimių kategoriją, susijusią su tolimesniu globos ar įvaikinimo procesu - santykio su vaiku užmezgimu, būsimi globėjai ir įtėviai nerimauja, kad į naujuosius namus vaikas atkeliauja jau su savo istorija. Visgi labai svarbu suprasti, kad visi naujųjų namų laukiantys vaikai yra ištroškę meilės ir pasiruošę atliepti į naujųjų globėjų ar įtėvių jiems rodomą nuoširdų dėmesį.

Baimė dėl santykio su vaiku užmezgimo

Labai svarbi globos ir įvaikinimo specialistų darbo dalis - padėti būsimiems įtėviams ir globėjams paneigti globos procesą lydinčias baimes. Pagrindinė jų - ar pavyks užmegzti tvirtą ryšį su vaiku? Dažnai šeimos nuogąstauja dėl būsimo globotinio genų. Pripažįstame, kad paveldėti genai yra svarbūs vaiko raidai, tačiau mūsų patirtis rodo, kad kur kas svarbiau yra akcentuoti aplinkos poveikio reikšmę vaiko gyvenime. Apie tai daug kalbama mokymų, skirtų būsimiems globėjams ir įtėviams, metu. Iš tiesų net ir laukdami savo biologinių vaikų, nežinome, kokią genų kombinaciją jie paveldės, akcentuojame besąlygišką vaiko priėmimą, ryšio su juo kūrimą bei puoselėjimą. Neretai įvaikinti ar globoti pasiruošusios šeimos nerimauja dėl vaiko ryšių su biologine šeima. Dažnai nuogąstaujama, kad vaikas neprisiriš, nemylės globėjų, sunku bus jį drausminti, jis bėgs, ieškos savo biologinės šeimos. Atrodytų keistai, tačiau kuo mažiau globėjai nerimauja ir kuo pozityviau žiūri į vaiko biologinius tėvus, jų nesmerkia, nekaltina, vaikui apie juos kalba pozityviau, nesudaro situacijų, kuriose vaikas turi rinktis mylėti arba tik savo biologinius tėvus, arba tik globėjus, tuo vaiko globa būna sklandesnė, globėjo ir vaiko santykis artimesnis, grįstas pagarba, priėmimu ir palaikymu. Visgi realybėje nuogąstavimai, kad globojamas vaikas nepritaps prie naujos šeimos, labai greit išsisklaido - vaikai būna ištroškę meilės, žmogiškumo ir besąlyginio priėmimo, o vos tik pajutę globėjų nuoširdumą, pradeda pasitikėti jais. Tokiu būdu pradeda megztis nauji, džiugių atradimų ir abipusio pažinimo kupini santykiai. Santykių kūrimas su tėvų globos netekusiu vaiku yra darbas, reikalaujantis ir pastangų, ir kantrybės.

Vaikų globos ir įvaikinimo specialistė pažymi, kad nuo pat minties apie globą užsimezgimo iki vaiko šeimoje auginimo, globėjai ir įtėviai nebūna vieni. Baimes, dvejones ar iškilusius sunkumus įveikti padeda globos koordinatoriai, psichologai ir kiti specialistai. Prieš tapdami globėjais ir įtėviais, visi pareiškėjai dalyvauja specialiuose mokymuose, kur išgirsta daug žinių apie tėvų rūpesčio netekusį vaiką, galimus jo savivertės, raidos, emocinio atsparumo pažeidimus. Mokymų dalyviai supažindinami su vaiko raidos sunkumų kompensavimu, vaiko raidos ypatumais skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Mokymų metu patirtį turintys globėjai pasidalina savo globos patirtimi. Pasiruošimo globai ir įvaikinimui procesas trunka apie 3 mėnesius, tad šeimos turi galimybę apsvarstyti savo silpnąsias ir stipriąsias puses, pasitarti su globos ir įvaikinimo specialistais, kokia globos forma jiems tinkamiausia. Pavyzdžiui, galbūt šeima gali vaiką priimti į savo šeimą tik trumpam laikotarpiui, jo tėvams patekus į bėdą. O gal jie pasirengę vaiką užauginti nuolatinėje globoje iki jis sulauks pilnametystės? Pasirengimo globai procesas yra labai svarbus, nes žmonės ateina su įvairiausiomis išankstinėmis nuostatomis, baimėmis. Didžiausias padrąsinimas šeimoms yra specialistų lydėjimas visame globos procese. Šeimos bendradarbiaudamos su globos centrais visada gali gauti psichologų, globos koordinatorių ir kitų specialistų paslaugas.

Vaikai iš nesaugios aplinkos į globos institucijas patenka dėl įvairių priežasčių: nepriežiūros, smurto, netinkamų gyvenimo sąlygų, tėvų netekties ar jų sveikatos problemų, jų piktnaudžiavimo alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis. Kūdikiams ir mažamečiams vaikams atrasti naujus namus yra lengviau, tačiau ypač sunku vyresniesiems vaikams. Įprastai jie globos institucijose apsigyvena ilgesniam laikui, nes žmonės baiminasi, kad vyresni vaikai turės daug elgesio problemų. Vaikų elgesio ir psichikos sutrikimai yra sudėtinga ir daugialypė sritis, apimanti įvairias problemas, kurios gali turėti įtakos vaiko mąstymui, jausmams, elgesiui ir bendrai raidai. Šie sutrikimai gali pasireikšti įvairiais simptomais, turėti skirtingas priežastis ir reikalauti individualizuoto gydymo.

Dažniausiai pasitaikantys vaikų elgesio ir psichikos sutrikimai

Depresija

Depresija nėra tik laikinas liūdesys ar bloga nuotaika, kurią patiria kiekvienas žmogus. Tai rimtas psichikos sutrikimas, kuris trunka ilgiau nei dvi savaites ir trukdo kasdieniam gyvenimui, bendravimui, mokymuisi ir laisvalaikiui. Vaikų ir paauglių depresija gali pasireikšti įvairiais simptomais, kurie skiriasi nuo suaugusiųjų depresijos.

Depresijos simptomai

Sumažėję interesai ir pasitenkinimas: Vaikas praranda susidomėjimą anksčiau patikusiais dalykais ir nebejaučia džiaugsmo.
Sumažėjęs savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi: Vaikas jaučiasi bevertis, nepasitiki savimi ir jam sunku priimti sprendimus.
Kaltės ir bevertiškumo idėjos: Vaikas jaučiasi kaltas dėl dalykų, už kuriuos nėra atsakingas, ir mano, kad yra bevertis.
Niūrus ateities įsivaizdavimas: Vaikas mato ateitį pesimistiškai ir mano, kad nieko gero neįvyks.
Mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi: Vaikas galvoja apie savižudybę arba jaučia nenorą gyventi.
Energijos stoka ir silpnumas: Vaikas jaučiasi pavargęs, neturi energijos ir jaučia judesių sulėtėjimą.
Miego sutrikimai: Vaikas patiria miego sutrikimus, pavyzdžiui, anksti pabunda ir nebeužmiega arba miega labai ilgai.
Nerimas ir įtampa: Vaiką dažnai vargina nerimas, įtampa, dėmesio sukaupimo sunkumai ir pablogėjusi atmintis.
Nusiskundimai dėl sveikatos: Dažnas vaikų depresijos požymis yra nusiskundimai dėl įvairių sveikatos problemų, pavyzdžiui, pilvo ar galvos skausmų.
Nepritapimas mokykloje: Vaikui sunku pritapti mokykloje, jis jaučiasi atstumtas ir nesuprastas.
Dėmesio ir koncentracijos sunkumai: Vaikui sunku susikaupti, jis pamiršta sąsiuvinius ir knygas, jam sunku perpasakoti perskaityto teksto turinį.
Pesimistinis nusiteikimas: Vaikas yra įsitikinęs, kad jam nieko nepavyks, net jei jis stengsis.
Įtarumas, kad tėvai myli kitus vaikus labiau: Vaikas jaučiasi nemylimas ir mano, kad tėvai labiau myli jo brolį ar sesę.
Mokyklos fobija: Vaikas jaučia baimę eiti į mokyklą ir stengiasi jos išvengti.

Svarbu atsiminti, kad ne visi vaikai, patiriantys šiuos simptomus, serga depresija. Tačiau jei šie simptomai trunka ilgą laiką ir trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui, būtina kreiptis į specialistą.

#

tags: #nuogastavimus #apie #netinkama #vaiko #elgesi