Istorijos ir kultūros lauke ypatingą vietą užima iškilios asmenybės ir jų skleidžiamos idėjos, propaguojamos vertybės. Didžios asmenybės visuomenę telkia ir veda, keičia jos mentalitetą, akiratį ir lūkesčius, atveria naujus mąstymo horizontus. Iškilios asmenybės ir jų darbai įprasmina tautos ir valstybės gyvenimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairias XIX amžiaus asmenybes, palikusias ryškų pėdsaką moksle, mene, politikoje ir visuomenėje.
Iškilios Asmenybės ir Idėjos Ugdymo Procese
Per ryškiausių asmenybių veiklą mokiniai geriausiai mato, kaip skleidžiasi idėjos - vyraujančios visuomenės gyvenimo ar tam tikro dalyko kryptys, kurios susiformavo veikiamos vienokių ar kitokių socialinių, mokslinių aplinkybių. Be idėjų nebūtų aišku, kur link eina žmonija vienu ar kitu laikotarpiu. Todėl deramą vietą ugdymo procese turėtų užimti tiek iškilios istorinės ir dabarties asmenybės, tiek pagrindinės filosofinės idėjos, darančios įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, inovacijų ir technologijų, politikos, ekonomikos ir ekologijos plėtrai.
Mokslo Revoliucija ir Jos Kūrėjai XIX Amžiuje
XIX amžius buvo reikšmingų pokyčių moksle, mene, žmonių gyvenime ir buityje laikotarpis. Jau 1839 m. vokiečių zoologas Teodoras Švanas sukūrė vieną svarbiausių biologijos teorijų - įrodė, kad visi gyvi organizmai sudaryti iš ląstelių. Po dvidešimties metų pasirodė žymusis Č. Darvino veikalas „Rūšių atsiradimas“, kuriame mokslininkas pagrindė evoliucijos teoriją, įrodydamas, jog rūšys kinta. Čekas G. Mendelis, sukryžminęs 22 veislių žirnius, įrodė paveldimumo esmę ir davė itin svarbią pradžią genetikos mokslui. Vienas didžiausių žingsnių medicinos srityje: prancūzas Luji Pasteras pagrindė medicininę mikrobiologiją ir įrodė, jog daugelį užkrečiamų ligų sukelia bakterijos, esančios ore. Taip pat jis atrado skiepus nuo juodligės, pasiutligės. Jo svarbiausias atradimas - pasterizavimas. Jis tai atrado gan įdomiu būdu - kaitindamas pieną ir alų pastebėjo, jog taip sunaikinami žalingi mikrobai. Žymių chemikų pastangomis buvo atrasta ir ištirta dauguma cheminių elementų. A. Lavuazjė kartu su P. Laplasu pirmą kartą susintetino vandenį - sujungė deguonį su vandeniliu, D. Daltonas suformulavo ir pagrindė atominę medžiagos sandaros teoriją. Vienas reikšmingiausių atradimų - ruso mokslininko D. Mendelejevo sukurta periodinė cheminių elementų lentelė.
XIX amžiuje reikšmingi pokyčiai buvo padaryti ir fizikos moksle. D. Maksvelis sukūrė elektromagnetinio lauko teoriją ir įrodė, jog šviesa - elektromagnetinės bangos, sklindančios baigtiniu greičiu. V. Rentgenas atrado spindulius, kurie galėjo prasiskverbti pro įvairias medžiagas, ir pavadino juos X spinduliais. Nuo to laiko šie spinduliai plačiai taikomi medicinoje. Prancūzas Anri Bekerelis atrado urano radioaktyvųjį spinduliavimą, kurio tikrąją žalą patyrė Černobylio katastrofos liudininkai. Tikrą perversmą fizikos moksle sukėlė Alberto Einšteino 1905 m. paskelbta specialioji reliatyvumo teorija, kuri pakeitė nusistovėjusį požiūrį į laiką ir erdvę, aprašė kūnų judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiui.
Technologijų Pažanga ir Jos Įtaka
XIX amžiuje mokslas ir technika jungėsi į vieningą sistemą. Didelę reikšmę turėjo Dž. Vato išrastas universalus garo variklis, galėjęs sukti visų tipų darbo mašinas. Daug naujovių pritaikyta tekstilės pramonėje, ypač svarbus buvo paprastesnis ir pigesnis sodos gamybos būdo išradimas, kuris buvo naudojamas gaminant stiklą, muilą ir dažus. Popieriaus gamyboje medieną pakeitė celiuliozė. Kietoms uolienoms sprogdinti ir gruntiniam vandeniui išgauti pradėtas naudoti A. Nobelio išrastas dinamitas. Vienas svarbiausių technikos raidoje užfiksuotas Tomo Edisono iniciatyva pastatyta pirmoji šiluminė elektrinė.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Pirmasis geležinkelis JAV, 1869 m. sujungė Atlanto ir Ramiojo vandenyno pakrantes. Netrukus Rusija nutiesė 7 tūkst. km ilgio Sibiro geležinkelį, nusidriekusį iki Ramiojo vandenyno. Ne mažiau svarbus ir jūrų transportas: patobulinus garo mašinas ir pradėjus naudoti sraigtą vietoj rato, jūrose ir vandenynuose įsiviešpatavo garlaiviai, o jau 1912 m. balandžio 12 d. į pirmąją kelionę per Atlantą išplaukė „Titanikas“ - anot jo inžinieriaus, didžiausias, greičiausias ir patikimiausias pasaulyje laivas. 1885 m. K. Bencas ir G. Daimleris sukonstravo pirmuosius savaeigius ekipažus su vidaus degimo varikliais: K. Bencas - triratį, G. Daimleris - dviratį. Abu šie vokiečiai yra laikomi automobilio išradėjais, o automobilio tėvynė - Vokietija. Tiesa, pirmieji pagaminti automobiliai nieko nedomino ir niekas jų net nemanė pirkti. Taip pat reikia paminėti svarbią susisiekimo raidai oreivystės istoriją. Jau 18 a. pabaigoje broliai Ž. ir E. Mongolfjė Versalyje išbandė aerostatą. Pirmuoju oro balionu į padangę pakilo avinas, gaidys ir antis.
Praktinis elektros panaudojimas siejamas su telegrafo išradimu, kai amerikietis Samuelis Morzė išrado elektromagnetinį rašantįjį telegrafo aparatą ir sukūrė telegrafo kodą, dar kitaip vadinamą Morzės abėcėlę. Atsiradus telegrafui buvo galima greičiau perduoti informaciją.
Meno ir Kultūros Transformacijos
XIX amžiuje dailėje vyravo klasicizmas, kuriam buvo būdinga laikytis antikos meno principų: laikytis tobulumo ir absoliutaus grožio. Žymiausias šio stiliaus atstovas - Žakas Luji Davidas. Jis pasižymėjo ne tik kaip aktyvus politikos pilietis, bet ir kaip talentingas dailininkas. Vienas žymiausių jo paveikslų - „Marato mirtis“.
Netrukus įsitvirtinus romantizmui, iškyla vienas svarbiausių šios meno šakos dailininkų - Eženas Delakrua. Nors paprastame gyvenime jis buvo žinomas kaip gan drovus žmogus, jo darbuose atsiskleidžia nepaprasta jėga ir sumišimas. Atrodo, jog XIX amžius buvo tikras aukso amžius savęs ieškantiems tapytojams! Šio amžiaus viduryje atsirado ir realizmas. Paveiksluose buvo matyti kasdienis gyvenimas, buitis ir vargas. Žymiausi šios krypties atstovai - Giustavas Kiurbė ir Honorė Domjė. Na, o kartą, vienas kritikas, norėdamas pašiepti K. Monė paveikslą, pavadino jį „impresionistu“. Nuo to laiko po šis terminas prigijo visiems dailininkams, kurie savo kūryboje stengėsi perteikti įspūdį (pranc. "impression").
Jeigu manote, kad XIX amžiaus dailininkų jau pakaks - klystate. Negalime pamiršti postimpresionistų, kurie vis dar taip plačiai žinomi pasaulyje. Tiesa, čia galioja nerašyta taisyklė - tik po mirties žmogus tampa visiems žinomas ir svarbus. V. van Gogui per visą gyvenimą pavyko parduoti tik vieną savo paveikslą, P. Gogenas paskutines savo dienas praleido vienas ir visų užmirštas mirė Markizų salose, o P. Sezamo paveikslus miestiečiai vadino „šlykštynių muziejumi“.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Žymiausias XIX amžiaus muzikos atstovas buvo kompozitorius Liudvikas van Bethovenas. Įdomu tai, jog didžiausiais šedevrais laikomi tie kūriniai, kuriuos jis sukūrė perkopęs šeštą dešimtį ir visiškai apkurtęs. Romantizmo laikotarpiu išryškėjo prancūzas H. Berliozas, sukūręs „Manfredą“ ir „Čaild Haroldą“, vengras Ferencas Listas, lenkų kompozitorius ir pianistas - Frederikas Šopenas. Dėka Džuzepės Verdžio suklestėjo italų opera. Vienas žinomiausių jo kūrinių - „Nabukas“, o „Skrisk, svajone, sparnuotoji, mano” italų buvo dainuojama kaip protestas prieš kitataučių valdymą.
Literatūroje, kaip ir visame mene, įsigalėjo romantizmas, todėl daug dėmesio buvo skiriama emocijoms, intuicijai ir fantazijoms. Vienas žymiausių rašytojų - vokietis Johanas Volfgangas Getė. Žymiausias jo kūrinys - „Faustas“, kurį su pertrūkiais kūrė net 60 metų. Žymiausias prancūzų romantizmo atstovas - Viktoras Hugo. Tiesa, dėl savo kritikos Napoleonui, buvo ištremtas iš Prancūzijos. Vienas darbščiausių realizmo atstovų - Honorė de Balzakas. Jis dirbdavo 14-16 valandų per parą, daug kartų taisydamas jau parašytus kūrinius. Garsiausi rusų literatūros atstovai - L. Tolstojus ir F. Dostojevskis. L. Tolstojus pasižymėjo altruizmu, padėjo badaujantiems, sukūrė visuomenės pakeitimo programą, kuri skatino nesipriešinti blogiui smurtu. Žymiausias jo veikalas - „Karas ir taika“. F. Dostojevskis už per aktyvią visuomeninę veiklą buvo nuteistas mirties bausme, tačiau prieš pat egzekuciją šis nuosprendis buvo pakeistas katorga. Amerikiečių literatūros istoriją puošia žymus novelistas ir poetas Edgaras Alanas Po. Rašytojas išgarsėjo savo detektyvinio turinio novelėmis, kuriose paslapties atskleidimas buvo derinamas su išsamia aplinkos ir veikėjų psichologijos analize. Ypač vaizdžiai XIX amžiaus gyvenimą atvaizdavo O. Henris, kurio pagrindiniai apsakymų personažai buvo fermeriai, kaubojai, klerkai, kurie paprastai vadinami mažaisiais žmonėmis. Kalbant apie amerikiečių literatūrą, negalima pamiršti Dž. Londono, kuris buvo jūreivis, aukso ieškotojas, bedarbis ir žurnalistas viename!
Individualioji Psichologija ir Mada: Alfredo Adlerio Įžvalgos
A. Alfredas Adleris buvo vienas žymiausių šiuolaikinės psichologijos pradininkų, gimęs 1870 m. Vienoje. Daugelis žymių psichologijos teoretikų ir praktikų sėmėsi idėjų iš A. Adlerio mokymo, kurį jis pavadino individualiąja psichologija. Žmogaus vientisumas - vienas pagrindinių individualiosios psichologijos principų. A. Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Remiantis holizmo principu, visi trys žmogaus lygmenys - kūnas, psichika ir dvasia - yra vienas su kitu susiję, vienas per kitą pasireiškia ir vienas kitą veikia. Gyvenimo stiliaus terminą įvedė A. Adleris, taip išreikšdamas psichologinio lygmens holizmą. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis socialinėje aplinkoje: visuma būdų, kuriais žmogus save pateikia kitiems, mato aplinką, sprendžia kylančius sunkumus, siekia gyvenimo tikslų.
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, kai gyveno ir kūrė savo teoriją A. Adleris (1870-1937), didelę įtaką socialiniam gyvenimui turėjo tradicijos ir papročiai. Tradicijos reglamentavo individų elgesį, socialinius santykius, palaikė socialinį ir grupinį sutelktumą. Mada taip pat paklusdavo tradicijoms, atliko socialinio elgesio reguliavimo vaidmenį. Ir tradicijos, ir mada kūrė standartinį, stereotipinį kultūrinį charakterį. Tik XIX a. pabaigoje mada po truputį išsprūdo iš tradicijų kontrolės, įgavo daugiau universalumo. Mažėjo gyventojų sluoksnių aprangos skirtumai. Tokius pokyčius nulėmė pramonės vystymasis, technologiniai išradimai, socialinio mobilumo didėjimas, visuomeninių santykių pokyčiai. Ypač didelę įtaką turėjo moterų kova už lygiateisiškumą.
XIX a. suknelės su korsetais ir turniūrais dominavo, tačiau jau buvo bandoma pritaikyti damų kostiumą sportui, maudyklėms prie jūros. Periodas nuo 1890 m. iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vadinamas La Belle Epoque (pranc. - puikioji epocha). Moterų kostiumai, apranga pasižymėjo ypatingu puošnumu, impozantiškumu ir rafinuotumu. Buvo „madingos“ aukštos, monumentalios, pilnakrūtės, brandžių apvalainų formų moterys. Neatitinkančioms madingų standartų teko suteikti figūrai norimą formą, naudojant turniūrus, korsetus, pagalvėles. XIX a. pabaigoje tik pačios drąsiausios išdrįsdavo atsisakyti turniūrų. 1892 m. anglė King rašė: „Nėra išraiškingesnio moters pažeminimo pasireiškimo kaip jos rūbai“. XIX a. pabaigoje moters rūbai puikiai simbolizavo jos padėtį visuomenėje. Moteris buvo dekoratyvus, beteisis priedas vyriškoje visuomenėje. XX a. pr. Pirmojo pasaulinio karo padarinys buvo daugybės moterų išlaisvinimas iš namų tironijos. Naują moterų visuomeninę padėtį lėmė vyrų mobilizacija ir darbo rankų stygius. Moterų gyvenimo transformacija ir vėl atsispindėjo aprangoje: prasidėjus karui, sijonas sutrumpėjo iki blauzdų vidurio ir dar trumpėjo, karui besitęsiant. XX a. pr. išsakytos A. Adlerio idėjos apie moters lygiavertiškumą, lyčių lygybę visiškai atitiko to meto situaciją ir moterų siekius. Tuo pat metu buvo pakankamai novatoriškos vyriškoje mokslinėje erdvėje. „Moterų pasiekimai dažnai neatitinka jų asmeninių galimybių lygio, nes, slegiamos tradicijų ir išankstinių nuostatų, moterys yra linkusios save per menkai vertinti“, - A. Adleris.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Vyriškas kostiumas antroje XIX a. pusėje pakito nedaug. Kaip ir įprastai, pasižymėjo klasikiniu kirpimu, į akis nekrintančia spalva, suteikiant daug „reljefiškumo galvai, šiai šviesaus proto monstrancijai, ir rankoms, minties bei padermės požymiui“, - Teofilis Gautiem. Vyriško kostiumo stabilizacija įgalino pramonę gausinti jo gamybą ir pateikti pigią produkciją dirbantiesiems.
A. Adleris, kaip matome iš nuotraukų, taip pat laikėsi gero tono taisyklių: nešiojo skrybėlę, lazdelę. Sekė madas: nešiojo madingus tuo metu ūsus a la Wilhelm; po 1903 m. įvykusios G. Puccini operos „Madam Baterflay“ vyriškame (ir A. Adlerio) garderobe atsiranda „peteliškė“. Į gyvenimo pabaigą A. Adlerio kostiumai šviesėja, dažniau nuotraukose galima išvysti laisvesnį jo „uniformos“ variantą - dviejų dalių kostiumą be liemenės.
Lietuvos Literatūra XIX Amžiuje
19 a. literatūra atspindi kalbinio, istorinio, kultūrinio, estetinio ir socialinio identiteto įvairovę ir jo kaitą, nulemtą sudėtingo literatūros proceso ir politinių sąlygų. 19 a. Lietuvos visuomenė kilme, kalba ir religija buvo nevienalytė. Literatūros proceso kalbinį ir kultūrinį heterogeniškumą lėmė daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) literatūrinis paveldas (antika, Biblija, LDK literatūrinis ir kultūrinis palikimas) ir su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimu (1795) susijusios politinės permainos.
Kultūrinio dialogo ir tekstinių ryšių yra 19 a. Lietuvos lenkiškoje ir lietuviškoje literatūroje, t. p. 19 a. pradžios lenkakalbėje literatūroje vyravo istorinė savivoka, klostėsi romantizmo tendencijos. Vienas žymiausių 19 a. pradžios poetų D. Poška išvertė ir perkūrė du S. F. Sokólo eilėraščius, juose polemizuojama su ATR kalbine ir istorine tradicija. D. Poškos klasicistinio stiliaus kūryba žymi Lietuvos ir Lenkijos 19 a. pradžios poezijai būdingą idilinės vaizduotės ir žemdirbiškosios kultūros tradicijos darną. Klasicistinė lenkų idilės (F. Karpińskis, T. K. Węgierskis) tradicija ryški A. Strazdo poezijoje, jungiančioje literatūros, dainuojamosios tautosakos ir krikščioniškosios kultūros paveldą. Šviečiamosios tautinės idėjos vyrauja pirmojo profesionalaus filologo, S. Stanevičiaus negausioje klasicistinėje kūryboje. 9 a. Lietuvos klasicistinės ir romantinės kultūros tradicijos ryškios S. Daukanto retorinėje istoriografijoje. Vienas žymiausių 19 a. romantizmo poetų - A. Mickevičius, kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, priklausantis lenkų, lietuvių ir baltarusių literatūrai. Jis jautėsi esąs žlugusios Abiejų Tautų Respublikos pilietis.
Su 19 a. Lietuvos kultūriniu gyvenimu susijęs ir kitas garsus lenkų romantizmo kūrėjas J. Słowackis, rašęs apie dramatišką LDK istoriją. 19 a. Romantinė raiška būdinga ir V. Sirokomlės (tikroji pavardė L. Kondratowiczius) kūrybai, kuri priklauso lietuvių, lenkų ir baltarusių (V. Sirokomlė gimė Baltarusijoje) kultūrai. Romantinė Lietuvos literatūros tradicija plėtojama J. I. Kraszewskio kūryboje, kurios pradžia glaudžiai susijusi su Vilniaus miestu (1829-30 studijavo literatūrą Vilniaus universitete). Lietuvių literatūroje ir kultūroje J. I. Kraszewskio literatūriniai veikalai turėjo didesnę visuomeninę nei literatūrinę reikšmę - stiprino sulenkėjusios lietuvių bajorijos patriotiškumo nuotaikas, žadino lietuvybės, lietuvių kultūrinio savitumo, tautinės savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą.
Politinė Situacija Lietuvoje XIX Amžiuje
Po 1812 m. 1815 m. Vienos kongresas iš Napoleono sukurtos Varšuvos Kunigaikštystės didžiosios dalies žemių įkūrė Lenkijos Karalystę, kuri atiteko Rusijos imperijai. Lenkijos karalystė turėjo savo konstituciją ir plačią autonomiją, jos karalius buvo Rusijos imperatorius. Lenkijos karalystei atiteko Lietuvos Užnemunė. Joje liko galioti Napoleono kodeksas, o valstiečiams buvo palikta asmens laisvė. Lietuvai, prijungtai prie Rusijos, savarankiškumas nebuvo suteiktas. Čia augo nepasitenkinimas caro valdžia, aktyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas. Caro valdžia, atskyrusi Lietuvą nuo Lenkijos, tikėjosi atitolinti abi buvusios vienos valstybės dalis. Tačiau prasidėjo priešingas procesas - siekimas vėl susijungti. XIX a. pradžioje susikūrė draugijos, susibūrusios prie Vilniaus universiteto. Didesnę iniciatyvą rodė studentija.
Po 1812 m. Lietuvoje aktyviai ėmė veikti masonai. Jų susirinkimų vietos buvo pavadintos ložėmis. Žymesnės ložės: “Uolusis lietuvis”, “Tobulioji vienybė”. Masonų draugijos platino švietimą, užsiiminėjo labdara. Inteligentai, kurių nepatenkino masonų uždarumas, 1817 m. sukūrė “Šubravcų” (nenaudėlių) draugiją. Šioje draugijoje nebuvo dvarininkų, o kritika visuomenės atžvilgiu buvo nuosaiki. Masonų ir Šubravcų idėjos buvo populiarios tarp studentų ir moksleivių. 1817 m. Vilniaus studentai įkūrė slaptą “Filomatų” (mokslo mylėtojų) draugiją. Aktyvūs jos nariai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas ir kt. Filomatai globojo ir kitas studentų organizacijas, iš kurių gausiausia buvo “Filaretų” (dorovingųjų) draugija. Filomatai ir filaretai siekė padėti studijų draugams, geriau mokytis, puoselėti tautiškumą, šviesti lenkų tautą. 1822 m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir “Šubravcų” draugiją, o po metų policija suėmė ir slaptųjų Vilniaus studentų organizacijų narius. Prasidėjo didžiausia Europoje studentų byla, pasibaigusi nuteistųjų ištrėmimu. Kaltinimas buvo pareikštas 108 asmenims, 20 iš jų buvo ištremti. Tarp pastarųjų buvo A. Mickevičius ir T. Zanas. Tai buvo pirmosios tokio masto represijos universitete. Turėjo atsistatydinti Vilniaus švietimo apygardos globėjas A. Čartoriskis.
Didelę reikšmę Lietuvos kultūrai turėjo Vilniaus universitetas, 1803 m. pavadintas Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. 1814-1823 m. laikomi universiteto klestėjimo laikotarpiu. Savo moksliniais darbais, pažangiomis studentų draugijomis, ryšiais su svarbiais užsienio mokslo centrais universitetas pagarsėjo ne tik Rusijoje, bet ir Europoje. Vėliau, net ištrėmus žymius profesorius, universiteto gyvenimas visiškai neapmirė. Didėjo studentų skaičius. Veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Universitete buvo bendraujama lenkų kalba, vyravo lenkų kultūra. Jame mokėsi įvairių tautybių - lietuvių, gudų, lenkų, ukrainiečių bajorų jaunimas. Tuo metu universitete profesoriavo dar daug žymių mokslininkų. Labai pripažinti buvo iš Lenkijos atvykę broliai J. ir A. Sniadeckiai: profesorius Andrius Sniadeckis dėstė chemiją, o Janas Sniadeckis - astronomiją ir matematiką. Lietuvis S. B. Jundzilas sutvarkė universiteto botanikos sodo ir zoologinius rinkinius. Medicinos mokslo srityje garsėjo vokiečiai tėvas ir sūnus Frankai. Tėvas Johanas Frankas pirmasis reformavo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, sūnus Jozefas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją, Medicinos institutą, ambulatoriją. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Istoriją universitete dėstė Joachimas Lelevelis, studentus skatinęs domėtis Lietuvos istorija, kultūra. T. Narbutas parašė 9 tomų Lietuvos istoriją iki 1569 m. Liublino unijos.
Mokslo kilimas, naujas mąstymo būdas, iš Vakarų Europos sklindančios idėjos skatino prisiminti praeitį ir ugdė tautinę savimonę. Siekiant atkurti valstybę, svarbu buvo išlaikyti politines ir kultūrines tradicijas. Nuo pat XIX a. pr. labai pradėta domėtis savo “istorinėmis šaknimis”, krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Pirmoji lietuvių tautinio atgimimo banga per Lietuvą nuvilnijo XIX a. Vilniaus universitete studijavo dauguma XIX a. pr. lietuvių kultūros puoselėtojų: Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jurgis Pabrėža, Andrius Valiūnas ir kt. Lietuviai studentai nepriklausė slaptoms lenkų organizacijoms. Jie pirmiausiai rūpinosi kultūrine ir ypač literatūrine veikla. Istorikas S. Daukantas 1822 m. lietuvių kalba parašė veikalą “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Kitas tautinio atgimimo žadintojas, Simonas Stanevičius, didžiausią pripažinimą pelnė pasakėčiomis. Jo “Dainės žemaičių”, pasirodžiusios 1829 m. Vilniuje, buvo antroji lietuvių liaudies dainų knyga. Pirmąją prieš ketverius metus Karaliaučiuje buvo išleidęs Liudvikas Rėza. Visomis dainų rinkinių knygomis siekta puoselėti ir skleisti liaudies kultūrą. Stanevičiaus odė “Šlovė žemaičių” tapo to meto lietuvių šviesuomenės manifestu. Joje buvo reiškiamos romantinės patriotinės nuotaikos. Stanevičius garbingoje praeityje ieškojo motyvų, galėjusių paskatinti dvasinį lietuvių atgimimą, žmonių patriotizmą, priversti juos susirūpinti pavergtos tėvynės likimu. Susidomėjimas praeitimi bei tautosaka paragino rinkti senienas ir tautodailę. Tautą prikelti buvo lemta žemaičių sąjūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, mažiau nutautę ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusę ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Būdo uždarumas žemaičiams taip pat padėjo priešintis kitataučių įtakai.
Naujos Pramogos ir Laisvalaikio Leidimas
1895 m. gruodžio mėn. Paryžiaus gyventojai rinkosi Kapucinų bulvaro kavinėje į pirmąjį kino seansą. Broliai Luji ir Ogiustas Liumjerai demonstravo trumpametražius filmukus. Didžiausią įspūdį padarė kinofilmas “Traukinio atvykimas į geležinkelio stotį!”, kuriame lokomotyvas rieda tiesiai link kameros, t. y. tiesiai į žiūrovus. Dalis žiūrovų išsigandę pradėjo šaukti ir bėgti iš kino salės. Netrukus Liumjerų kinematografas pasiekė ir Vilnių. 1905 m. Vilniuje Didžiojoje gatvėje atsidarė pirmasis Lietuvoje kino teatras Iliuzija.
Kartu su biologijos, fizikos, technikos, meno raida vystėsi ir sportas. Anglijoje pradedamas žaisti futbolas, regbis, badmintonas, lauko tenisas. JAV sukuriamos beisbolo, krepšinio, tinklinio taisyklės. Danai sukūrė rankinį, kanadiečiai - ledo rutulį. 1894 m. Bene svarbiausio sporto įvykio kaltininkas yra Pjero de Kuberteno, kuris inicijavo olimpinių žaidinių atgaivinimą. Pirmosios modernios olimpinės žaidynės surengtos Atėnuose 1896 m., norint pabrėžti, kad pirmosios olimpiados prasidėjo būtent senovės Graikijoje.