Psichologo kabinete dažnai nuskamba frazė „aš nepasitikiu savimi, norėčiau labiau savimi pasitikėti“. Bet ką tai reiškia konkrečiam žmogui ir kuo tai skiriasi nuo menkavertiškumo, drovumo, depresiškumo ar intravertiškumo? Panagrinėkime šį klausimą išsamiau.
Jono istorija
Pavadinkime drovų nerimastingą jaunuolį Jonu. Jis teigia, kad nepasitiki savimi, todėl negali studijuoti ten, kur norėtų, taip pat negali susirasti merginos, jaučiasi vienišas, nes retai išeina iš namų ir net kai draugai kviečia į vakarėlius, jis atsisako. Jis mano, kad yra neįdomus žmogus, kitiems su juo nuobodu, todėl apskritai vengia bendravimo. „Darau žmonėms paslaugą" - taip jis paaiškina savo užsidarymo priežastį. Jonas mano, kad jei labiau pasitikėtų savimi, viskas būtų kitaip. Jis daugiau bendrautų, nesijaustų toks vienišas. Gal Jonas tiesiog intravertas arba drovaus charakterio žmogus?
Kas yra pasitikėjimas savimi?
Žvelgiant iš semantinės pusės, nepasitikėjimas savimi - tai asmens netikėjimas, kad jis yra vertas pasitikėjimo. Kasdienybėje tai reiškiasi kaip drąsos stoka imtis kokių nors veiksmų. Tai gali atrodyti kaip menkavertiškumas, neryžtingumas, vengimas, netgi kuklumas arba, atvirkščiai, perdėta arogancija, demonstratyvumas. Todėl, kai į konsultaciją atėjęs žmogus užsimena apie norą labiau pasitikėti savimi, visuomet kyla rimta dilema - apie ką jis čia kalba ir ką jam tai reiškia? Šis užsakymas terapijai, kaip nė vienas kitas, pasižymi itin subjektyvių prasmių gausa.
Vienam pasitikėti savimi reiškia išdrįsti pasakyti savo nuomonę, kitam - gebėti pasakyti „ne“, trečiam - pasipriešinti tėvų autoritetui; nebesistengti visiems įtikti ir patikti; galų gale, išsikraustyti iš tėvų namų; prisipažinti meilėje arba išdrįsti daryti tai, ką nori. Apibendrinus visas subjektyvias prasmes, bendrasis pasitikėjimas savimi apsigyvena kažkur tarp laisvės būti savimi ir drąsos save išreikšti. Logiška būtų manyti, kad tuomet pamatinis nepasitikėjimas savimi yra kažkas tarp vidinės vergystės ir baimės save parodyti.
Pasitikėjimo savimi rūšys: specifinis ir bendrasis
Nepasitikėjimas savimi būna dviejų rūšių: specifinis ir bendrasis. Specifinį nesunkiai „gydo“ specialistai įvairiomis pasitikėjimą savimi didinančiomis taktikomis ir strategijomis. Jei nepasitiki savo oratoriniais gebėjimais ir dėl to vengi kalbėti prieš auditoriją, tai užtenka palankyti oratorystės kursus ir pradėti treniruotis mažose grupelėse. Jei nedrįsti susipažinti su mergina, gali paskaityti internete, kaip tą daryti ir toliau pagal tikslius nurodymus atkakliai bandyti praktikoje. O jei tiesiog jautiesi nevertas pagarbos ir todėl vengi bendrauti su svarbiais žmonėmis, gali būti, kad užteks įsigyti prabangią mašiną ir gerą laikrodį. Jei kompleksuoji dėl savo išvaizdos, gali prisiversti ir paplušėti sporto salėje arba kreiptis į plastikos chirurgus. Jei nedrįsti sakyti savo nuomonės, tai kai jau užimsi vadovo postą - ši problema nebekamuos, pasitikėjimas savimi užaugs savaime. Jei šios ir panašios priemonės padeda, tai pirminės problemos nereikėtų vadinti „nepasitikėjimu savimi“.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Vidinė ir išorinė pasitikėjimo savimi raiška
Meric O. ir Ilhan A., tyrę studentų pasitikėjimą, teigia, kad bendrasis pasitikėjimas savimi turi vidinę ir išorinę raišką. Vidinė raiška, tai: meilė sau, savęs pažinimas, tam tikrų tikslų kėlimas ir pozityvus mąstymas, jausmas ir mintys, kad esi savimi patenkintas ir gyveni harmonijoje su savimi.
Pasitikėjimas kitu ir savimi: sąžiningumas ir nuoširdumas
Kad būtų aiškiau, ką reiškia pasitikėti savimi, pažvelkime dar iš vienos pusės: kada aš pasitikiu kitu žmogumi? Atsakymas į tokį klausimą turi mažesnį prasmių pasirinkimą, todėl galime atsakyti visai paprastai - kai jis yra patikimas. T.y., tęsi duotą žodį, nemeluoja, nešneka vienaip į akis, o kitaip už akių. Trumpai tariant, kai yra sąžiningas ir nuoširdus. Tuos pačius kriterijus galima taikyti ir sau: ar esu su savimi sąžiningas ir nuoširdus? Matyt, nelabai, jei nepasitikiu savimi. Tikėtina, kad esu apsikamšęs iliuzijomis apie save, pats sau meluoju, vieną jaučiu, kitą demonstruoju.
Dažnai sakome: „šituo žmogumi aš nepasitikiu, nes jis vieną kartą jau mane išdavė“. O kiek kartų išduodame patys save? Jei taip rimtai prisėdus suskaičiuotume, tai kelis kartus per dieną. Pažadėjau sau keltis pusvalandžiu anksčiau ir neatsikėliau; pažadėjau riboti maisto kiekį ir vėl persivalgiau; turėjau paskambinti dėl naujo darbo, neišdrįsau; norėjau nueiti į kiną, bet nuėjau į boulingą, kad patiktų draugui; jaučiau susierzinimą, bet šypsojausi; buvau alkanas, bet nevalgiau; norėjau miego, bet iki vidurnakčio sėdėjau socialiniuose tinkluose. Ir taip toliau… Išdavystės faktų per vieną dieną galime priskaičiuoti tiek, kad būtume išbraukti iš patikimų žmonių sąrašo visam gyvenimui.
Ir tuomet tie, kurie teigia savimi pasitikintys, gal kaip tik tūno gilioje saviapgaulėje? Nes norint iš tiesų pasitikėti savimi, pirmiausia, reikėtų atskirti pasitikėjimo savimi demonstravimą nuo tikro pasitikėjimo savimi, kuris susijęs su gebėjimu būti nuoširdžiu ir sąžiningu, vidine laisve ir drąsa save išreikšti.
Tikėjimas savimi: kas slypi už išmatuojamų faktų?
Grįžkime prie tiesioginės fenomeno prasmės: pasitikėti savimi reiškia savimi tikėti. Tikėti, kad aš galiu, man pavyks, aš sugebėsiu… Tai čia tikėti kuo? Savo išsilavinimo kokybe, statusu, akių grožiu, raumenų jėga, intelekto koeficientu? Remtis laimėta vieta, gautu pažymiu, svoriu? Išmanantys tikėjimo fenomeną sako, kad tikėti - tai reiškia, pasikliauti tuo, kas numanoma, gal ir yra, o gal ir nėra. Tikėti reiškia remtis ir pasitikėti dalykais, kurie yra už išmatuojamų ir pačiupinėjamų. Jei gali išmatuoti, pasverti, pasilyginti su kitais, kam reikalingas tikėjimas? Tuomet yra tiesiog žinojimas, paremtas faktais.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Faktais gali būti paremtas žinojimas, kad esu geras sportininkas, gražiausia Lietuvos mergina, mano intelekto koeficientas didžiausias visame kurse. Bet šalia šito žinojimo vis vien gali tarpti nepasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, moteris nepasitiki savimi ir tai reiškiasi kaip vengimas vairuoti automobilį. Paprastuoju būdu „gydydami“ jai sakytume: „Moterie, rinkis ir fiksuok faktus, kurie įrodys tau pačiai, kad esi gera vairuotoja ir problemos kaip nebūta. Bet, mes žinome, kad giluminis pasitikėjimas savimi yra visai ne tai. Jis „nesigydo“ faktų apie save kaupimu. Pasitikėjimas kyla iš tikėjimo, todėl jis arba yra, arba ne. Arba silpnas, arba stiprus. Materialiais faktais paremtas pasitikėjimas savimi gali sukurti snobiškus ir arogantiškus monstrus, apie kuriuos paskui sakome „na šitas, tai jau per daug pasitiki savimi“… Tuo tarpu pasitikėjimas, kylantis iš tikėjimo savimi, nors ir neparemtas jokiais pasveriamais faktais, yra įgalinantis ir suteikiantis laisvę bei drąsą būti savimi.
Pasitikėjimas savimi kaip sveikata: duotybė, kurią pastebime tik praradę
Todėl pasitikėjimą savimi galima būtų sulyginti su sveikata. Bendrasis pasitikėjimas savimi, kaip ir sveikata, yra duotybė. Kol jis yra, jo nejaučiame, bet kai sumažėja, reaguojame tuojau pat. Nejaučia savo jausmų. Vengia galvoti apie tai, apie ką galvoti nepatogu, baisu, skauda. Nedaro tai, ką nori daryti - veikia tik tai, ką reikia, turi, privalo. Išpučia savo asmenines ribas pagal „Aš-dievas" paveikslą. Pasitikėjimas savimi nėra įgyjamas, jis tiesiog atsiveria, išsilaisvina nuolatinių pastangų būti nuoširdžiu ir sąžiningu su savimi dėka. Mažinant saviapgaules, paleidžiant iliuzijas, nebemeluojant sau apie save. Iš tiesų, tikėti savimi - pirmiausia, tai tapti patikimu sau. Sau nemeluoti, laikytis sau duoto žodžio, taip pat rūpintis savo gerove, o ne kenkti sau, nežaloti savo kūno ir psichikos.
Žmonės dalinasi, kad grįžtant pasitikėjimui mažėja abejonių: „Aš tiesiog jaučiu, kad man tai yra teisinga; tiesiog žinau, ko man reikia, o ko nereikia“. Jie nebesiremia faktais apie save, kad kažką pasirinktų daryti arba nedaryti, sakyti arba nesakyti. Jie tiesiog jaučia, kad nori dirbti šitą darbą arba ne. Nori bendrauti su šituo žmogumi arba nenori. Tik faktais apie save besiremiantys dažnai sako: „Kas aš toks, kad kiščiausi ne į savo reikalus", „Ne man čia spręsti, kas gerai, o kas blogai".
Pasitikintis savimi žmogus tiesiog jaučia, kada jam dera kur nors kištis, o kada, tai iš tiesų ne jo reikalas. Jis tarsi gyvena nuolat jausdamas realybės pulsą, natūralioje gyvenimo tėkmėje, harmonijoje su pasauliu. Visai priešingai vyksta su nepasitikinčiais savimi arba pasitikinčiais tik faktais apie save. Jų „stiprybė“ akmeninė, o jų „lankstumas“ pavojingai gležnas ir jautrus išoriniams dirgikliams. Tikintis savimi žmogus turi tam tikrą dvasinį stuburą, kuris palaiko jo vidinę ramybę ir harmoniją, nepaisant to, kas vyksta aplinkui. Liga, darbo netekimas, apdovanojimas, išdavystė, pažeminimas, paaukštinimas - visa tai tiesiog yra, bet tai niekaip neįtakoja pasitikiu aš savimi ar ne. Daugiau pasitikiu savimi, ar mažiau. Prarasiu pinigus banke, teks atsisveikinti su prabangiu gyvenimo būdu ir pasitikėjimo savimi nebeliks? Ar vis tiek liks? Kartais pats Gyvenimas mums užduoda tokius klausimus. Paima ir patraukia kažką, į ką mes laikomės pernelyg stipriai įsikibę, kaip į pasitikėjimo savimi garantą. Ima ir atima turtą, vaiką, sutuoktinį, sveikatą. O tuomet tarsi klausia: „Na kaip dabar? Ar dar tiki savimi? Ar jau pakankamai stiprus tavo dvasinis stuburas?
Pasitikėjimas savimi ir Z karta: psichologės įžvalgos
Pasitikėjimas savimi išoriniu veiklumu nesukuriamas, nes „gali atsitikti taip, kad labai mažai atlikti galintis žmogus yra daug vertingesnė asmenybė nei tas, kuris, atrodytų, labai daug nuveikia“ (T. Mertonas). Pasitikėjimas savimi negali būti tuščias. Anot psichologės G. Buinickaitės, galima pastebėti, kad Z karta - tai karta, kuri daug liūdi, o dar labiau bijo būti nuliūdintais kitų, kas stipriai veikia jų pasitikėjimą savimi, tačiau, pašnekovė pabrėžė, kad pasitikėjimas savimi negali būti tuščias, o tą turi suprasti ne tik patys jaunuoliai, bet ir jų tėvai.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
„Tėveliai, norėdami ugdyti vaikų pasitikėjimą savimi, nuolatos juos giria. Mokykloje, darželyje jie nupiešia drugelius, o jiems sako: „kokie gražūs jūsų drugeliai, kaip jūs čia nuostabiai viską padarėte". Yra momentų gyvenime, kai mes nesijaučiame nuostabūs ir ypatingi kaip drugeliai, ir, niekas nemokė šių vaikų, kad tai yra gerai ir, ką daryti, kai aš taip nesijaučiu“, - teigė psichologė. Anot G. Buinickaitės, iš viso to gimsta problema, kad, kai jaunas žmogus nesijaučia gerai ir, kai nesijaučia ypatingas, jis susiduria su tam tikrais iššūkiais. „Aš tada arba bandau save kažkaip atitraukti nuo to, arba labai nuliūstu. Labai panyra žmonės į liūdesį ir ši karta tikrai yra viena liūdniausių, turbūt, kuri daug liūdi ir labai daug bijo, jeigu kažkas nepasiseka“, - teigė ji. Taigi, psichologės teigimu, jau nuo pat vaikystės vaikas turėtų žinoti ir suprasti, už ką ir kodėl jis yra giriamas. „Reikia pagirti ir sakyti tuos dalykus, už ką jis tiksliai yra šaunuolis, kodėl gražus arba kažkoks ypatingas ir kitoks yra tas jo drugelis“, - aiškino G. Buinickaitė.
Baimė klysti ir savęs lyginimas su kitais
G. Buinickaitės teigimu, šalia pasitikėjimo savimi, koja kojon žengia ir didelė Z kartos atstovų baimė klysti. Anot jos, tam didelę įtaką daro ir savęs lyginimas su kitais. „Reikia pradėti jaunajai kartai suprasti, kad visi yra skirtingi. Skirtingi genai, skirtingi tėvai, skirtingai užaugome - visi esame skirtingi ir ten, kur mes turime atsidurti, kur turime save rasti, mes ateisime skirtingais būdais. Kažkada ateisime, bet mes turime ties tuo dirbti“, - aiškino psichologė. Pasak pašnekovės, svarbu suprasti ir tai, kad tikras pasitikėjimas savimi - atsiranda per klaidas. „Reikia nebijoti jų daryti, nes tada atsiranda kita dalis, kuri yra kompetencija. Atsiranda žinios ir įgūdžiai. Žinios negali tiesiog atsirasti dėl to, kad aš perskaičiau knygą. Aš perskaičiau, bet aš nežinosiu, kaip tą taikyti, jeigu nebūsiu su tuo susidūręs“, - teigė ji.
Psichologė patarė, kad labai svarbu yra stebėti, ko pačiam žmogui gyvenime trūksta. „Tarkime, galbūt pastebėjau, kad truputėlį jaudinuosi, kai reikia bendrauti gyvai. Kišk save į tas situacijas ir bendrauk gyvai, nes nepatogumas, iš pradžių, bus, o paskui įprasi. Bijau gėdos ir taip toliau - įdėkite save į situacijas, kurias kontroliuojate. Šiandieną nueikite vakare į parduotuvę ir paprašykite žmogaus už jūsų sumokėti už jūsų prekes. Čia yra ir atsparumo stiprinimas, ir buvimas nepatogume, gėdoje. Po to galite paaiškinti, kad man Gintarė taip liepė“, - juokėsi G. Buinickaitė. Anot jos, nors pastatymas savęs į tokias situacijas gali atrodyti labai sudėtingas, jis - tikrai duoda naudos. „Aš jausiuosi truputėlį saugiau dėl to, kad aš tai pats kontroliuoju arba aš sukėliau šitą situaciją ir aš žinau, kodėl aš tai darau, bet reikia save sąmoningai dėti į nepatogumą, tam, kad paskui būtų nebebaisu“, - teigė psichologė.
Paramos ratas ir pagalba kitam
Pasak psichologės G. Buinickaitės, žmogus, žinodamas, kad, prireikus pagalbos, jis visada turės, į ką atsiremti, jaučiasi gerokai saugiau. „Mes dažnai nepagalvojame, kad mums tų žmonių reikia ir sakome, kad nereikia, bet, iš tikrųjų, taip nėra. Pavyzdžiui, darbe mes netgi turėtume turėti dviejų tipų paramą arba ryšius, tai yra emocinė ir profesinė, nes, jeigu aš neturiu nieko, kas man patars dėl darbo kiekvieną kartą, kai nutiks su darbu susijusi situacija, kurios aš nesu patyręs, aš sugriūnu, sulūžtu, panikuoju. Jeigu aš turiu žmogų, pas kurį galiu nueiti, man iškart ramiau“, - aiškino ji. Pasak psichologės, jeigu žmogus turi emocinę paramą, kurią, dažnu atveju, jam gali suteikti tokie artimi žmonės kaip mama, tėtis, brolis arba sesuo - jis privalo ja pasinaudoti. „Skambink, kalbėk, sakyk, kad šiuo metu blogai jaučiuosi, o tu tiesiog paklausyk. Man nereikia patarimų. Tu tiesiog paklausyk. Viskas - išsiliejau ir judu į priekį“, - pavyzdžiais dalijosi G. Buinickaitė.
Nors apie tai susimąsto tikrai ne visi, tačiau, psichologės G. Buinickaitės teigimu, pagalba kitam - ugdo ir mūsų pačių pasitikėjimą savimi. „Kai mes darome kažkam gerą, mūsų savigarba, pasitikėjimas savimi - kyla. Mes kartais nepagalvojame, kiek mes jau per dieną kitam padėjome. Mes nematome tų mažų pagalbų ir galvojame, kad, jeigu jau padėti, tai reikia daryti labai daug - eiti savanoriauti, aukoti dideles sumas, o kartais užtenka tiesiog pagerinti tam žmogui dieną“, - teigė ji. Anot pašnekovės, kartais pagalba kitam gali tapti tokie paprasti dalykai, kaip, pavyzdžiui, kažko praleidimas spūstyje, durų atidarymas kitam ar kiti panašūs veiksmai. „Kai tu padarai kažką mažo - tau nuotaika gerėja, o pasitikėjimas savimi kyla ir jau esi atsparesnis“, - aiškino G. Buinickaitė.
Paauglių pasitikėjimas savimi: iššūkiai ir galimybės
Pastebima, kad pas psichologus apsilankę paaugliai dažniau nei įprastai kalba ir apie pasitikėjimo savimi sunkumus, kurie dar labiau sustiprėjo pastaruoju laikotarpiu. „Pasitikėjimas savimi - jausmas, kad galiu atlikti užduotis, kurias kelia arba mano aplinka, arba aš pats. Paauglystės metu susiduriama su labai daug pokyčių, o susidūrus su jais natūralu patirti nežinomybę, abejoti, nepasitikėti savimi. Paauglių pasitikėjimui savimi įtakos turi keletas veiksnių. Tai gali būti mokyklos aplinka ir akademiniai rodikliai. Paaugliai, turintys įvairių mokymosi sunkumų, pasižymi žemesne saviverte, o net ir tie, kurie tokių sunkumų nepatiria, matydami, kad jų bendraamžiams sekasi lengviau, geriau, gali pradėti neigiamai vertinti save. Šiam savęs vertinimui įtaką daro ir turimi socialiniai įgūdžiai, ankstesnė patirtis, pvz., patirta prievarta, smurtas, atmetimas, patyčios.
„Merginos paauglės pasižymi žemesniu pasitikėjimu savimi nei bendraamžiai vaikinai. Kai kurie mokslininkai svarsto, kad tokie lyčių skirtumai gali būti susiję su socialine lytimi ir visuomenės suvokimu, kas dera ar nedera tam tikrai lyčiai. Apibūdinimas „pasitikintis savimi“ vis dar stereotipiškai labiau siejamas su vyrais nei moterimis. Dabartinė aplinka sukuria tik dar daugiau iššūkių sveiko pasitikėjimo savimi ugdymui. Vienas iš didelę įtaką darančių veiksnių - socialiniai tinklai. „Paaugliai dažnai dalinasi, kad socialiniuose tinkluose visi atrodo laimingi, drąsūs, kažką pasiekę ar įdomaus veikiantys savo gyvenime. Ir nors dauguma jų sąmoningai suvokia, kad tai - tik įvaizdžio dalis, o ne realybė, tačiau emociškai tai priimti sudėtinga ir dėl to gali kilti nusivylimas, nepasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu,“ - sako K. Kita dažnai nagrinėjama tema - pandemija. Jos metu nerimastingi, mažiau savimi pasitikintys paaugliai kurį laiką patyrė tam tikrą palengvėjimą.
Remiantis tyrimais, matoma tendencija, jog pasitikėjimas savimi stiprėja žmogui bręstant ir savo piką pasiekia maždaug ties 60-ais gyvenimo metais, o tuomet vėlgi ima žemėti. „Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus yra labai individualus ir manymas, kad paauglys iš šių sunkumų tiesiog „išaugs“, gali būti klaidingas. Žema saviverte pasižymintys paaugliai susiduria su didesne rizika ir vėliasniame gyvenime susirgti depresija, patirti nerimo sutrikimų. Nepasitikėjimas savo jėgomis neigiamai veikia akademinius rezultatus, santykius su kitais žmonės, kas gali atsiliepti paauglio ateities galimybėms, tad taip galima įstrigti užburtame rate,“ - sako K. Nepasitikėjimas savimi dažnai reiškiasi kartu su nerimu, kuris paauglius skatina vengti tam tikrų atsakomybių, veiklų (ypač tų, kur jiems gali tekti konkuruoti su kitais), jie gali bijoti suklysti, būti sukritikuoti. Visa tai gali privesti prie saviizoliacijos, skatinti panirti į fantazijų pasaulį, pvz., kompiuterinius žaidimus. Vienas iš žemo pasitikėjimo savimi padarinių - valgymo sutrikimai.
Tėvų vaidmuo ugdant paauglio pasitikėjimą savimi
Nors paaugliai ima tolti nuo namų ir jiems vis svarbesnė darosi bendraamžių nuomonė, pasitikėjimo savimi stiprinimui vis dar daug įtakos turi ir tėvai. Svarbu akcentuoti paauglio pastangas, procesą, o ne pasiektą rezultatą. Pasidžiaukite paauglio pastangomis, o klaidas ir nesėkmes parodykite kaip pamokas, iš kurių galima kažko naujo išmokti. Mokyti paauglį pozityvios, padrąsinančios kalbos. Padrąsinkite išbandyti naujas veiklas, susipažinti su naujais žmonėmis. Padėkite kartu išsikelti tikslą ir susidėlioti planą, kaip paauglys jo sieks. Paskatinkite paauglio imtis nedidelio projekto namuose: suplanuoti šeimos išvyką, filmų vakarą, vakarienę ar žaidimų popietę.
„Asmens sveikatos klinikos“ specialistės teigimu, šios taisyklės yra gan universalios ir tinka ne tik paaugliams. „Suaugusiųjų siunčiamos žinutės - net ir nesąmoningos - smarkiai prisideda prie vaiko įsitikinimų apie save ir pasaulį formavimosi. Mažesnių vaikų tėvams ji pataria vaiką priimti besąlygiškai, aiškiai leisti jam suprasti, kad mylite jį, kad ir kas benutiktų. Tėvai turėtų leisti vaikui suklysti ir iš to mokytis, skirti pakankamai erdvės vaiko savarankiškumo vystymuisi, leisti jam pačiam rinktis (kiek tai leidžia jo amžius ir saugumas). Apibendrinant, pasak psichologės, normalu, kad imantis naujų ar svarbių veiklų, atsakomybių, galima abejoti ir kiek nepasitikėti savimi. Tačiau svarbu įvertinti tai, kiek ši savijauta yra kontroliuojama.
Kaip ugdyti pasitikėjimą savimi? Praktiniai patarimai
Šiuo metu labai dažnai yra kalbama apie svarbią žmogaus savybę - pasitikėjimą savimi arba savivertę. Savivertė ir pasitikėjimas savimi yra mūsų apibendrinta nuomonė apie save. Tai mūsų subjektyvus savo vertės suvokimas. Savivertė yra labai subjektyvus jausmas, tad ir suvokiamas labai skirtingai. Dažnai galima išgirsti pasakymą - „man trūksta pasitikėjimo savimi“. Tai gali kelti įtampą, nerimą, gali skatinti vengimą ir trukdyti ne tik siekti kompetencijų, bet ir kurti artimus santykius. Dalis žemos savivertės žmonių to sąmoningai nesuvokia ir niekada nepripažins turintys problemų dėl žemos savivertės. Tokie žmonės bando hiperkompensuoti nepasitikėjimą savimi žemindami, įžeidinėdami kitus, bandydami visaip įrodyti, jog yra protingesni, geresni ir svarbesni už kitus. Tokie žmonės turi lygiai tokią pačią žemą savivertę, bet jų gynybos neleidžia jiems to suvokti.
Savivertės svarba
Savivertė teigiamai siejasi su pasitenkinimu santykiais, pasitenkinimu darbe, darbo užmokesčiu, geresne fizine sveikata.
Kaip formuojasi savivertės problemos?
Pirma, labai svarbu savo minčių atpažinimas, sąmoningas jų suvokimas ir mąstymo klaidų pastebėjimas. Apie tai galima rasti daug informacijos - vienas pagrindinių būdų yra minčių registro pildymas. Dabar prie to noriu pridėti dar vieną dalyką. Jeigu jums ateina mintis - „aš esu nevykėlis“, pabandykite suvokti tą mintį tiesiog kaip reiškinį, kuris vyksta jūsų galvoje. Vietoj to, kad sakytumėte „aš esu nevykėlis“ ir tuo iš tikrųjų tikėtumėte, sakykite „man atėjo mintis, jog aš esu nevykėlis“. Jaučiate skirtumą?
Antras, disfunkcinio elgesio keitimas. Ir čia jūs galite padaryti daugiausiai. Dėl to siūlau išbandyti eksperimentų registravimo lapą. Pagrindinė žinutė, ką noriu pasakyti yra „kalbėjimas apie pokyčius pokyčių nesukurs“. Trečia, labai svarbu yra atjauta sau. Atjauta sau yra dėmesingas ir geranoriškas požiūris į savo trūkumus ir patiriamus sunkumus. Jeigu esame linkę tikėti negatyviomis mintimis apie mus pačius, kaltiname ir gėdiname save, atjauta sau gali būti labai tinkamas vaistas, tačiau jį reikia vartoti dažnai, didelėmis dozėmis ir visą gyvenimą. Pirmas yra labai paprastas. Jeigu patekote į nemalonią situaciją, kurioje save kaltinate - pabandykite įsivaizduoti, jog į šią situaciją pateko jūsų artimas draugas ir pagalvokite, ką pasakytumėte būtent jam. Šiuo metu man yra labai sunku. Kančia yra dalis gyvenimo. Dabar aš noriu sau būti geras. Aš noriu sau suteikti atramą ir paramą, kurios man dabar labai reikia (galite save apsikabinti arba įsivaizduoti, kad apsikabinate). Kitas kelias į didesnę savivertė yra į stiprybes ir pozityvumą orientuotos praktikos. Vienas labai paprastas pratimas yra surašyti dešimt teigiamų savo savybių.
Mintys, emocijos ir veiksmai
Kas skiria tuos, kurie gauna iš gyvenimo, ko nori, nuo tų, kuriems nepavyksta? Vienas iš skirtumų - aukšta savivertė ir pasitikėjimas savimi. Tie, kuriems atrodo, kad, panorėję gali nubėgti maratoną, sukurti verslą, sužavėti nepažįstamąjį, gauti svajonių darbą ar net įtilpti į paauglystės džinsus - paprastai tai ir padaro. Mūsų mintys yra neįtikėtinai galingas įrankis. Jos sukelia emocijas, o emocijos skatina imtis veiksmų. Veiksmai kuria gyvenimą. Jei kiti turi tai, ko neturite jūs - tūkstančius draugų ar sekėjų socialiniuose tinkluose, turtingus tėvus ar tobulą kūną - tai dar nereiškia, kad jie visiškai pasitiki savimi. Daugybei verslo ryklių klestinčios įmonės nesuteikia pasitikėjimo savimi. Kaip ir garsiems modeliams jų nepriekaištingas kūnas nepakelia savivertės. Pasitikėjimas savimi neturi nieko bendra su išvaizda ar turtais - jis priklauso nuo to, kaip suvokiame save patį, nesvarbu, kokios mūsų sąskaitos banke ar kokie brangūs mūsų drabužiai.
Pasitikėjimas savimi - tai jausmas, nusiteikimas, suvokimas, kad jums nieko netrūksta, kad turite tiek, kiek reikia. Pats geriausias būdas pradėti ugdyti pasitikėjimą savimi - įtikinti save, kad nieko nestokojate. Tie, kuriems sekasi versle, pasitiki savimi ne todėl, kad jiems pavyko įkurti verslą. Jie pasitiki savimi, nes nebijo suklysti. Jie supranta, kad nesėkmė - tai pamoka ateičiai. Klaidos - tai tik ženklas, kad kažkur pritrūko žinių ar patirties, ir tai nėra nevykėlio etiketė. Mums dažnai atrodo, kad jei susitaikysime su nesėkmėmis kaip neišvengiamybe, pasmerksime save būti nevykėliais. Pasitikintys savimi žmonės nebijo būti atstumti. Jie supranta, kad neįmanoma patikti visiems ir vertina kitų atvirumą bei tiesumą.
#
tags: #psichologai #apie #pasitikejima