Šiame straipsnyje apžvelgiamos klinikinės psichologės, socialinių mokslų daktarės psichologijos srityje, Psichologinės gerovės tyrimų laboratorijos vadovės Mykolo Romerio universitete, Vadybos ir psichologijos instituto bei Gyvenimo kokybės studijų centro įkūrėjos, Melkio ekobendruomenės dalyvės, Amerikos Psichologų Asociacijos narės ir Tarptautinės Pozityviosios Psichologijos Asociacijos narės prof. dr. Aistės Diržytės publikacijos ir įžvalgos psichologinės gerovės tema. Straipsnyje remiamasi jos mokslinių tyrimų veikla, pradedant Pasaulinės Sveikatos Organizacijos projektu Lietuvoje ir baigiant kognityvinės-elgesio terapijos dėstymu universitete, siekiant atskleisti jos požiūrį į žmogaus psichiką, sunkumų įveikimą ir pozityvaus gyvenimo kūrimą.
Ramybė Triukšme: Ar Tai Įmanoma?
Ar įmanoma “ramiai eiti per triukšmą ir skubėjimą”, kai kiekvienas gyvenime patiriame įvairių sunkumų? Išsiskyrimas, artimo žmogaus mirtis, liga, darbo neturėjimas arba stresas darbe, išdavystė, nelaimės - visa tai gali sutrikdyti ramybę. Ir tampame nešvelnūs sau, nebegalime būti linksmi, nebesijaučiame laimingi. Prof. dr. Aistė Diržytė savo darbuose nagrinėja, kaip įveikti šias kasdienes ir egzistencines krizes, grąžinti džiaugsmą ir ramybę į gyvenimą.
Kognityvinė Psichoterapija: Kelias į Sąmoningą Gyvenimą
Daugybė mokslinių tyrimų patvirtino, kad kognityvinė psichoterapija padeda įveikti depresiją, nerimą, asocialų elgesį, psichosomatinius negalavimus, valgymo bei miego sutrikimus, fobijas, paniką, potrauminio streso sindromą, seksualinių ir socialinių santykių, darbo bei savęs vertinimo problemas. Kognityvinė psichoterapija pasižymi trumpalaikiškumu, aiškia struktūra ir lengvai pritaikomais metodais. Ji labai skiriasi nuo kitų psichoterapijos krypčių, pavyzdžiui, klasikinės psichoanalizės ar biheviorizmo, nes į kiekvieną žmogų žvelgia kaip į sąmoningą asmenybę, galinčią savo pačios pastangomis patobulinti savo gyvenimą.
Kognityvinės Psichoterapijos Istorija ir Esminiai Aspektai
Sąvoka „kognityvinis/-ė” kilusi iš lotynų kalbos. Lotynų kalbos žodis „cognitio” reiškia „pažinimą, ištyrimą, mąstymą”. Psichologijoje šią sąvoką pirmieji pradėjo vartoti J. Piaget (1926) ir U. Neisser (1928). Sąvoka „psichoterapija” kilusi iš graikų kalbos. Žodis „psyche” graikų kalboje reiškia „sielą”, o žodis „therapeia” reiškia „gydymą, slaugymą”. Psichoterapija - psichikos gydymo, asmenybės tobulinimo procesas. Jis vyksta remiantis tam tikromis prielaidomis apie asmenybę, panaudojant specialius psichologinio poveikio metodus.
Kognityvinė psichoterapija yra psichoterapijos kryptis, kuri remiasi kognityvine asmenybės teorija ir daro prielaidą, kad mąstymas, požiūris į save ir pasaulį gali paveikti asmens psichinę bei fizinę sveikatą. Kognityvinės asmenybės teorijos autorius - JAV psichologas George Kelly (1905 - 1996). Jis 1955 metais parašė veikalą Asmeninių konstruktų teorija, kuriame iškėlė mintį, kad kiekvienas žmogus - mokslininkas. Kelly teigė, kad kiekvienas keliame hipotezes apie tikrovę, jas tikriname, tirdami aplinką, ir paskui darome išvadas. Tos išvados atsispindi mūsų emocijose, elgesyje.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Asmeniniai Konstruktai: Kaip Mes Interpretacime Pasaulį
Kelly nuomone, mes į pasaulį žvelgiame per asmeninius konstruktus. Asmeniniai konstruktai - tai tam tikros nuostatos. Kai naujos žinios patvirtina turimus konstruktus, mes jas lengvai priimame, o kai prieštarauja - priimame labai sunkiai.
S., 23 metų moterį, paliko vyras. Ji ėmė mažiau pasitikėti vyrais, bet po metų pradėjo draugauti su savo kolega, užsimezgė romantiški santykiai, ir ji vėl ištekėjo. Praėjus dviems metams, šis išėjo pas kitą moterį. S. pradėjo vengti vyrų, draugėms skundėsi, kad vyrais negalima pasitikėti. S. daugiau neužmezgė santykių su vyrais, nors buvo labai patraukli moteris. Ji sau padarė išvadą, kad „visi vyrai- niekšai ”. Kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, išvados, kurias padarome apie kitus žmones, gali stipriai paveikti mūsų elgesį ir emocijas. Jei nusprendžiame, kad „visi vyrai - apgavikai” arba „visos moterys - neištikimos”, tikriausiai bus sunku rasti žmogų, kuriuo pasitikėtume, ir norėtume su juo kurti šeimą. Blogiausia yra tai, kad ankstesnis patyrimas, iš kurio „pasimokėme”, gali mus išgąsdinti, ir mes uždarome duris naujam patyrimui, tikėdamiesi, kad jis vėl bus skausmingas. Kelly teigia, kad jei žmogus nesijaučia laimingas, vadinasi jis yra nepakankamai kruopštus mokslininkas. Tai yra, jis daro nepakankamai pagrįstas išvadas apie gyvenimą. Pavyzdžiui, išvada „visi - apgavikai” nėra mokslinė, nes žmonės nėra vienodi.
T. manė, kad ji yra vyrams labai nepatraukli. Dėl to vengdavo eiti į vakarėlius, ir, apskritai, šalinosi vyrų draugijos. Vienas išvaizdus vyras ją pamilo. Jis pradėjo jai skambinti, dovanoti gėles, sakyti komplimentus, kviesti į pasimatymą. T. atkakliai atsisakinėjo. Jai atrodė, kad jis tai daro iš gailesčio arba tik nori ja pasinaudoti. Pasak Kelly, jei žmogus nori, kad pasikeistų jo gyvenimas, pirmiausia reikia keisti asmeninius konstruktus.
Atlikite pratimą. Vienoje lentelės pusėje trumpai užrašykite savo patyrimą, kitoje - išvadas, kurias padarėte apie save, kitus ar gyvenimą. Pvz., PATYRIMAS: Gaudavau blogus pažymius iš užsienio kalbos. Pvz., IŠVADOS: Esu negabus kalboms.
Kognityvinės Terapijos Pradininkai
Ką reikėtų laikyti kognityvinės terapijos pradininku? Kai kurie autoriai teigia, jog kognityvinei terapijai pradžią davė minėtojo George Kelly darbai bei 1955 metais jo sukurta Asmeninių konstruktų terapija. Kiti autoriai teigia, kad kognityvinės terapijos pradžia - Alberto Ellis 1962 metais sukurta Racionali emocijų terapija. Tačiau kaip matyti, nei Kelly, nei Ellis savo sukurtų terapijos modelių nepavadino kognityvine terapija. Pirmasis savo terapinį modelį Kognityvine terapija pavadino Aaronas Beckas, nors vėliau ir Kelly, ir Ellis modeliai pradėti laikyti kognityvinės terapijos šakomis.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Aaronas Beckas: Kognityvinės Psichoterapijos Pradininkas
A. Aaronas Beckas - labai garsus psichiatrijos profesorius iš JAV, daugelyje literatūros šaltinių nurodomas kaip kognityvinės psichoterapijos pradininkas. Jis 1946 metais Jeilo (Yale) universitete, Pensilvanijoje įgijo medicinos daktaro diplomą, vėliau profesoriavo įvairiuose JAV universitetuose. A. Beckas iš pradžių labiausiai domėjosi depresija ir savižudybėmis. Vėliau jo interesų sritys išsiplėtė, jis pradėjo domėtis įvairiais psichiniais, asmenybiniais sutrikimais. Paskutiniu metu jis daug dėmesio skyrė agresyvaus, asocialaus elgesio priežasčių tyrinėjimui, korekcinių metodų kūrimui. A. Beckas iš viso yra parašęs per 300 mokslinių straipsnių. Juose daugiausiai nagrinėjami kognityvinės psichoterapijos metodai, veiksmingumas įveikiant vienas ar kitas psichologines problemas. Vienas iš pirmųjų A. Beck veikalų, kuris aktualumo neprarado iki šiol - 1976 metais išleista knyga Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. Kitos populiarios A. Becko su bendraautoriais parengtos knygos - 1979 metais išleista Kognityvinė depresijos terapija, 1990 metais - Kognityvinė asmenybės sutrikimų terapija, ir 1995 -siais - Kognityvinė priklausomybių terapija.
Revoliucinė A. Becko Mintis: Atsakomybė Už Savo Problemas
A. A. Beckas buvo vienas iš pirmųjų to meto terapeutų, iškėlusių mintį, kad pats žmogus gali būti atsakingas už savo problemas, pats jas sukelti. Pavyzdžiui, jeigu Jūs nepagrįstai įtarinėsite savo žmoną arba vyrą, nuolat priekaištausite, kaltinsite, ilgainiui Jūsų santuoka gali iširti, ir pasijusite labai nelaimingas. Pasak Becko, jei žmogus gali pats sukelti savo problemas, vadinasi, pats gali jas ir panaikinti. Pagrindinė A. Becko mintis, padariusi revoliuciją to meto psichoterapijoje, buvo ta, kad žmogus turi raktą suprasti ir spręsti savo paties psichologinius sunkumus, ir jis gali tai daryti sąmoningai.
Iš Psichoanalizės Į Kognityvinę Terapiją: A. Becko Kelias
Kaip A. Beckui kilo tokios mintys, jei jis pats buvo psichiatras, skirdavo vaistus, be to, buvo studijavęs psichoanalizę, ir apie porą dešimtmečių dirbo psichoanalitiku? Becko teigimu, tokį posūkį lėmė daugelis faktorių. Pasak Becko, žmogaus atsidavimas į terapeuto rankas - „imkite, ir pakeiskite mane” - atsakomybę už asmenybės pasikeitimą, pasveikimą perduoda terapeutui. Taigi žmogus tik pasyviai stebi, kas yra su juo daroma. Jei jo gyvenimas per trumpą laiką netampa šviesesnis, laimingesnis, žmogus gali nusivilti tokia terapija. Becko teigimu, pats žmogus yra atsakingas už pasveikimą, gyvenimo prašviesėjimą.
"Niekada" Programa: Kaip Ji Veikia Mūsų Gyvenimą
Kiekvienas sveikos psichikos žmogus, paklaustas, ar yra dalykų, kurių jis niekada nesugebėtų atlikti, atsakytų: taip. Kai kurie iš mūsų galbūt niekada nenukeliausime žirgais iki Viduržemio jūros, neįkopsime į Everestą arba aukščiausią Himalajų kalnyno viršūnę Nanda Devi, neperplauksime plaustu vandenyno… Kai kuriems atrodo „nepasiekiami“ ir paprastesni dalykai: „niekada gerai neišmoksiu matematikos/ fizikos/ chemijos/ užsienio kalbos“, „niekada neturėsiu svajonių namo“, „niekada neįsigysiu svajonių automobilio“, „niekada su manimi nebus mano svajonių idealas (mergina/ vaikinas)“, „niekada nerasiu bendros kalbos su tėčiu/ mama/ mokytoja/ auklėtoja/ dėstytoja/ ir t.t.“, „niekada nebus taip, kaip norėčiau, kad būtų“… Kai kurie sunkiai sergantys sau pasako: „niekada nepasveiksiu“, kai kurie bedarbiai sau kartoja: „niekada negausiu normalaus darbo“… Kai kurie nusivylusieji meile prasitaria: „niekada nepatirsiu nuostabios meilės“.
Įsivaizduokime, esate vienas namuose ir trumpam, nepasiėmęs raktų, bėgate į kiemą. Pamiršęs apie tai, kad nepasiėmėte raktų, netyčia užtrenkiate duris. Kas atsitiks? Turėsite laukti, kol kas nors ateis ir jas jums atidarys. Arba kabarositės pro langą, jei tai yra įmanoma. Bet į vidų patekti kitaip negalėsite - durys prieš jus uždarytos, užvertos. Ir tą padarėte tik jūs pats. Nors nenorėjote. Pasakydamas sau „niekada“, netyčia duodate negatyvų nurodymą savo pasąmonei: „Sezamai, užsiverk!“. Jūs „užtrenkiate duris“ sau prieš nosį, ir paskui gali tekti laukti, kol kas nors kitas, - gal net psichologas, kunigas, - jas atidarys, kad patektumėte į savo „vidų“, atgautumėte gyvenimo džiaugsmą, ramybę, pasitikėjimą, pasinaudotumėme savo galimybėmis. Kai sau pasakote „niekada“, įdiegiate į save „niekada“ programą. Vėliau nesąmoningai netgi nesistengsite, kad įvyktų kažkas, kas neatitinka jūsų programos. O jei matysite, kad „niekada“ programa veikia, įvykiai klostosi pagal ją, sau pasakysite: „Taip ir maniau“. Pavyzdžiui, žmogus, manantis, kad „niekada“ gerai neišmoks anglų kalbos, stengsis kur kas mažiau nei tas, kuris mano, kad „kada nors“ gali gerai išmokti anglų kalbą. Netikintis savo galimybėmis, susidūręs su kiekviena nesėkme, save teisins: „Viskas vyksta taip, kaip ir tikėjausi“… Tas, kuris netiki meile, nes mano, kad „niekada“ jos nesulauks, gali jos „niekada“ ir nesulaukti - jis paprasčiausiai jos nepastebės.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Jei, kalbėdamas apie savo gyvenimą, santykius, karjerą, pinigus, laimę, meilę, sau tyliai arba garsiai sakote „niekada“, darote, anot kognityvinių psichoterapeutų, mąstymo klaidą, - juk niekas negali žinoti, nė jūs pats, kaip susiklostys gyvenimas. Jei esate krikščionis, pamąstykite apie tokį paradoksą: kaip galime tikėti, kad „kada nors“ pateksime į rojų, jei manome „niekada“ nesugebėsią sutarti su kokiu nors sudėtingo būdo žmogumi arba ką nors išmokti, ko nors pasiekti. Tai kas gi lengviau? Pasiekti dangų ar ką nors daug paprastesnio, žemiškesnio? Be to, jei manytume „niekada nepateksiu į dangų“, tuomet kokia apimtų būsena? Sutikite, toji būsena galėtų būti neviltis. Su ja susijusios būsenos - apatija, bejėgiškumas, liūdesys, pyktis arba net neapykanta… Nieko neprimena? Ir kaskart, kai ko nors norėtumėte, bet sau pasakote „deja, niekada“, ne tik padarote mąstymo klaidą, ne tik įdiegiate į save negatyvią programą, bet ir pasipriešinate, nusižengiate vienai iš pagrindinių pozityvių savybių (teologine prasme dorybių) - vilčiai.
Išmoktas Bejėgiškumas: Kaip Jį Įveikti
Martinas Seligmanas, pozityviosios psichologijos mokyklos įkūrėjas, psichologijos profesorius iš Pensilvanijos universiteto, 1974 metais su bendraautoriais sukūrė „išmokto bejėgiškumo“ terminą. Jis atliko tokį eksperimentą: šuniukas, paprastai gyvenantis laisvėje, buvo uždarytas narvelyje. Narvelio durelėmis buvo paleista elektros srovė. Kai tik šuniukas mėgindavo išeiti iš narvelio, jis „gaudavo per snukutį“ - patirdavo gana stiprų skausmą. Liūdniausia yra tai, kad po kelių nesėkmingų mėginimų išeiti jis atsigulė narvelio kamputyje ir daugiau nebandė mėginti savo jėgų. Net dienos pabaigoje, kai tyrėjai atidarė dureles ir padėjo šuniukui maisto, pieno prie atidarytų durelių, šuniukas vis tiek nėjo iš narvelio. Jis liūdnas gulėjo, tarsi būdamas visiškai tikras, kad jei tik pajudės, durelės užsidarys, o jis vėl patirs skausmą.
Išmokto bejėgiškumo terminą M. Seligmanas su bendraautoriais pritaikė ir žmonėms. Jo teigimu, jeigu žmogus kelis kartus iš eilės patiria emocinį „elektros šoką“ kurioje nors gyvenimo srityje, jis išmoksta tikėtis blogiausio. O tikintis blogiausio nesąmoningai ribojamos savo paties galimybės. Žmogus nebeišlaiko pakankamo aktyvumo ir iniciatyvos lygio, ir tai gali turėti lemtingą neigiamą įtaką rezultatams. Įveikti bejėgiškumo pėdsakus įmanoma pasitelkiant pozityvaus, konstruktyvaus mąstymo galią. Svarbiausia - noras „išeiti iš narvelio“ turi būti didesnis už baimę patirti tarpinį pralaimėjimą ar net skausmą, nemalonumą, nepatogumus. Tačiau daugelis mokslininkų teigia, kad pralaimėjimo skausmas gali būti stipriau veikiantis, motyvuojantis nei laimėjimo malonumas. Ne veltui yra sakoma: „Baimės akys didelės“. Baimė gali slopinti iniciatyvą, norą veikti. Individas pradeda abejoti savimi, nepasitikėti kitais ir aplinkybėmis, jam saugiausia pozicija - atsitraukti, arba, vartojant M. Seligmano eksperimento terminus, „likti gulėti narvelio kamputyje“. Žmogus susitaiko su situacija, kokia ji yra, jam tai atrodo priimtiniau už galimas iniciatyvos pasekmes. Jis gali net nepastebėti palankiai besiklostančių aplinkybių, neįvertinti, kad „narvelio durelės jau atsidarė“. Jam atrodo, kad bet koks aktyvumas suteiks vien skausmą ir pralaimėjimą. Įdomiausia, jog žmogus gali net nesuvokti, kad jame slypi tokia baimė.
Baimė Kaip Pagalbininkė
Baimė gali veikti ne tik destruktyviai, bet ir konstruktyviai, iš priešo ji gali tapti pagalbininke, padedančia siekti tikslų ir net gyventi geresnės kokybės gyvenimą. Kai kurie žmonės būtent dėl baimės gali atsisakyti žalingų įpročių.
Praktiniai Žingsniai Link Geresnio Gyvenimo
Pirmiausia nuoširdžiai sau atsakykite, kokio norėtumėte gyvenimo per ateinančius bent jau vienus metus (pavyzdžiui, galbūt norėtumėte susidraugauti su kokiu nors žmogumi, o gal norite išmokti groti gitara, tapti savanoriu, „Ateities“ ar „Marijos radijo“ žurnalistu ar pan.). Antra, pamąstykite, ko reikėtų, kad būtent toks gyvenimas ir būtų (pavyzdžiui, gal reikėtų susirasti, kas padėtų viso to išmokti). Trečia, atsakykite, ką pats galėtumėte padaryti, kad jūsų gyvenimas būtų toks, kokio norėtumėte. Beje, specialistai rekomenduoja pastarajam klausimui pateikti mažiausiai penkis atsakymus - strategijas.
Kai pagalvojote apie būsimus metus, atsakykite: 1) kokios norėtumėte būsimos dienos, 2) ko reikėtų, kad ji būtų tokia, kokios norite, ir 3) ką geriausio jūs pats galite padaryti (5 atsakymai - strategijos), kad visą dieną jaustumėtės labai gerai ir pasiektumėte geriausių rezultatų.
Jeigu aiškiai žinote, ko norite ir kaip tai galima pasiekti, ką jūs pats galėtumėte padaryti, kad tai būtų įgyvendinta, pradėkite veikti.
Prof. Dr. Aistės Diržytės Indėlis į Psichologiją
Prof. dr. Aistė Diržytė - klinikinė psichologė (nuo 1997 m.), socialinių mokslų daktarė psichologijos srityje (nuo 2001 m.), Psichologinės gerovės tyrimų laboratorijos vadovė Mykolo Romerio universitete (nuo 2015 m.), Vadybos ir psichologijos instituto (2008 m.) bei Gyvenimo kokybės studijų centro (2002 m.) įkūrėja, Melkio ekobendruomenės dalyvė (nuo 2012 m.). Taip pat ji yra Amerikos Psichologų Aociacijos narė ir Tarptautinės Pozityviosios Psichologijos Asociacijos narė. Prof. Dr. Aistė Diržytė pradėjo mokslinių tyrimų veiklą 1996 metais, kai buvo atsakinga už Pasaulinės Sveikatos Organizacijos projektą - Moksleivių sveikatos elgesio ir gyvensenos tyrimą (HBSC - Health Behavior in School Age Children) Lietuvoje, vadovaujant prof. Apolinarui Zaborskiui. Paskutinius penkiolika metų ji dėstė Kognityvinę - Elgesio terapiją universitete. Jos darbai ir įžvalgos yra svarbus indėlis į Lietuvos psichologijos mokslą ir praktiką.
tags: #psichologe #doc #dr #aiste #dirzyte