Jei kada nors domėjotės įvairiais ir dažniausiai stulbinančiais būdais, kuriais jums artimi ar tiesiog aplinkiniai žmonės, žiūri bei reaguoja į pasaulį, ši knyga jus sudomins. Jei santykiuose su tėvais, vaikais, kolegomis ar gyvenimo partneriu susiduriate su supratimo ar bendravimo sunkumais, šioje knygoje pateikiamos idėjos, gali būti kaip tik tai, ko ieškojote. Ši knyga "Skirtingos dovanos. Asmenybės tipai" pirmiausia rekomenduojama žmonėms, kurie nori suprasti apie ką iš tiesų yra asmenybės tipai.
Asmenybės samprata ir jos svarba
Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės sudaro skirtingą visumą, savitai kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine aplinka. Nors asmenybės apibrėžimų yra įvairių, bene plačiausiai vartojamas 1961m. Gordono Allporto (1897 - 1967) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas: “Asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas “. Nepaisant to, kad asmenybė yra “dinaminė organizacija “, tradicinė psichologijos samprata postuluoja, kad ši organizacija yra pastovi, t. y. “asmenybė “ apibūdina kažkokį pastovų konkretaus žmogaus savybių rinkinį. Asmenybės pastovumas turėtų pasireikšti laikui bėgant ir kintant situacijoms. Įvairios asmenybės savybės turi gana stiprų genetinį komponentą.
Asmenybė yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Kalbėdami apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Asmenybės ir individualumo santykį aiškiai yra išreiškęs B. Ananjevas, sakydamas, kad “asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė - asmenybės kaip veiklos subjekto giluma”. Rašant darbą buvo remdamasi A.Jacikevičiaus knyga „Siela, mokslas, gyvensena“, taip pat A.Jacikevičiaus, A.Gučo ir kt. bendru darbu „Bendroji psichologija“.
Asmenybės struktūra ir komponentai
Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių sistema. Psichinę asmenybės struktūrą Z. Froidas aiškina, kad bet kokią asmenybės veiklą reguliuoja įgimti biologiniai poreikiai - lytinis ir savisaugos poreikis. Tačiau keletą Z. Froido teorijos teiginių griežtai kritikavo net artimiausieji jo pasekėjai bei mokiniai. Tokie neofroidistai, kaip K. Jungas (1875 - 1961), A. Adleris (1870 - 1937), E. Eriksonas (1902 - 1994), K. Horni (1885 - 1952), H. Salivenas (1892 - 1949), pripažindami lemiamą pasąmonės įtaką asmenybės poelgiams, atmetė asmenybės biologizavimo tendencijas ir stengėsi froidizmą sociologizuoti. Vienas iš pirmųjų nuo Z. Froido atsimetė jo mokinys K. Jungas, prieštaraudamas panseksualizmui, A. Adleris - dėl to, kad svarbiausiu veiksniu žmoguje laikė ne instinktus, o visuomeniškumo jausmą, kuris, nors esąs įgimtas, tačiau toliau vystomas, socialinių poreikių toliau ugdomas. A. Adleris teigė, kad asmenybė yra vieninga, jos vystymosi determinantė yra siekimas pirmauti, tačiau tam neretai kliudo paties žmogaus trūkumai arba socialinės sąlygos. Tuomet imamasi įvairių kompensuojančių veiksmų. K. Horni žmogaus esmę mato įgimtame nerime bei pastangose užsitikrinti saugumą, nore patenkinti savo siekimus. H. Salivenas nurodo, kad asmenybė yra bendros subjektų veiklos produktas, santykiškai pastovus būdingų tarpasmeninių situacijų modelis. Pagrindiniu vystymosi mechanizmu pripažįstamas švelnumo poreikis ir siekimas išvengti nerimo. Labiausiai “socializuoto “ neofroidizmo atstovas E. Eriksonas.
Psichinę asmenybės struktūrą sudaro:
Taip pat skaitykite: Isabel Briggs Myers asmenybės tipų gidas
- Id (lot. tai). Tai primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys mūsų elgsenai energiją. Id veikia pagal malonumo principą, t.
- Ego (lot. aš). Psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą.
- Superego (lot. virš aš). Internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė superego užduotis - įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais.
- Sąmonė. Susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
- Savimonė. Susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.
- Pasąmonė. Primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla (užmirštos vaikystės traumos, priešiškumas tėvams, seksualiniai norai), kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose. Kadangi nėra visuotinai priimto asmenybės struktūros supratimo, asmenybės esmei atskleisti tikslinga atsakyti į tris klausimus: kas? kaip? kodėl?
Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl ttam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas - tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis. Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą (V. Miasiščevas, V. Džeimsas). V. Bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes.
Alternatyvūs požiūriai į asmenybę
Kita psichologijos kryptis, ėmusi griežtai kovoti prieš atomistinę, funkcionalinę psichologiją, yra vadinamoji humanistinė psichologija, iškilusi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jos atstovai teigia, kad impulsą asmenybės veiklai teikia įgimtas altruizmas, o ne siekimas pasitenkinimo ar agresija, gynimasis nuo prigimtį varžančios visuomenės. Tačiau humanistai nepripažįsta, kad specifinius žmogaus poreikius formuoja visuomeninės istorinės sąlygos. Humanistų nuomone, asmenybės branduolys yra savęs vertinimas, vadinamoji “aš sistema “, “aš vaizdas “. K. Rodžersas (1902 - 1987), G. Olportas, A. Maslou (1908 - 1970) iškėlė asmenybės santykių su kitais žmonėmis problemą, akcentuodami savęs aktualizavimo, vertybinių orientacijų reikšmę asmenybės veiklai bei formavimuisi. Šios psichologijos atstovai pabrėžia, kad neurotikų bei psichinių ligonių psichikos dėsningumų negalima taikyti sveikiesiems, kad būtina analizuoti asmenybę visybiškai. Egzistencialistai J. Botendeikas, E. Štrausas, K. Jaspersas ir kt. teigia, kad žmogus įgyja laisvę tik pažindamas save “egzistuojantį “ nepriklausomai nuo socialinių ir gamtinių sąlygų. Egzistencializmo ištakas randame V. Šterno personalizme. V. Šternas iškelia unikalią, nepriklausomą nuo objektyvių sąlygų asmenybę.
Funkcionalinę psichologiją kritikavo ir idealistinės “supratimo psichologijos “ atstovai. Vokiečių idealistas V. Diltėjus (1833 -1911) neigė V. Vunto eksperimentinius metodus ir reiškė mintį, kad žmogaus psichiką galime paaiškinti, bet negalime tirti gamtamoksliniais metodais. Toliau “supratimo psichologiją “ plėtojo vokiečių psichologas E. Šprangeris (1882 -1963). Jis teigė, kad psichiką galima intuityviai suprasti. Pasak jo, asmenybėje svarbiausia vertybinės orientacijos. Jos padeda žmogui pažinti pasaulį. Tuo pagrindu E. Šprangeris išskyrė šešias vadinamąsias gyvenimo pažinimo formas ir atitinkamus šešis asmenybės tipus: teorinį, ekonominį, estetinį, socialinį, politinį ir religinį. Šiuos asmenybės tipus E.
Kitu keliu, aiškindama asmenybės esmę, pasuko prancūzų sociologinė mokykla. Ryškiausias jos atstovas P. Žanė (1859 -1947) teigė, kad asmenybės formavimąsi reikia suprasti kaip socialinio vystymosi produktą. Pasak jo, visiems psichiniams procesams būdinga tai, kad jie paruošia žmogų veiklai, reguliuoja veiksmus. P. Žanė kritikavo asociacinės psichologijos atstovus už tai, kad jie psichinius procesus analizavo tik kaip atspindėjimą, neparodydami, kokią reikšmę jie turi realiems žmogaus veiksmams. Šią idėją vystė tarybiniai psichologai L. Vygotskis, A. Leontjevas, L. Božovič ir kt. P. Belgų psichologas J. Niutenas savo “dvasiško žmogaus “ koncepcijoje iš subjektyviojo idealizmo pozicijų parodo asmenybę viso to, kas egzistuoja, integruotą sistemą. J. Niutenas mėgina analizuoti asmenybės struktūrą, kritikuoja biheiviorizmą ir froidizmą. Jis skiria socialines ir dvasines asmenybės reikmes, kurios neprieštarauja viena kitai, pabrėžia motyvo reikšmę veiklos tikslui formuotis. J. Niuteno koncepcijoje ypač vertinga tai, kad jis susieja psichiką su veikla.
Asmenybės formavimosi veiksniai
Asmenybės skirtingos, kiekviena jų, kaip jau buvo minėta, yra unikali sistema. Kyla klausimas, kokios priežastys nulemia šiuos skirtumus? Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Žmogus gimsta žmogumi, su jam būdinga kūno struktūra, medžiagų apykaitos ir jutimo organais, žmogiška nervų sistema ir kt. Anatominė žmogaus struktūra bręsta nuo gimimo iki 22 - 25 metų amžiaus. Jos skirtumai didesne dalimi priklauso nuo paveldėtų ypatybių, perduodamų genais iš tėvų vaikams. Anatominės (kūno) savybės yra pagrindas savitam gyvybiniam - fiziologiniam organizmo funkcionavimui. Bręstančios anatominės - fiziologinės organizmo struktūros lemia asmenybės psichinių reiškinių formavimąsi. Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos pirmiausia sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Tarp socialinių veiksmų ypatingą reikšmę turi organizuoto ugdymo sistema, padedanti bręsti asmenybės normatyvinei struktūrai, padedanti įgyti daugybę žinių, mokėjimų, įgūdžių, ištobulinti sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių ir vertybinių orientacijų sistemoms. Kai susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi pačios asmenybės pastangos formuoti save, savo “Aš “. Individas virsta asmenybe palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas. Šis ilgas procesas vadinamas socializacija. Bendravimas su kitais ir pačiu savimi rodo būdą, kuriuo reiškiasi asmuo, ir tuos augimo šaltinius, kuriais jis naudojasi ir kuriuos pats papildo. Asmenybės tapsmui didžiulės įtakos turi kitos asmenybės autoritetas, su kuria jis turi galimybės bendrauti. Asmenybė, įtvirtindama savo veikimo laisvę, saugo ir kito asmens savarankiškumą. Ji neformuoja kito asmens, bet pati augdama į savo įtakos lauką įtraukia kitus su ja bendraujančius asmenis. Tą įtakos lauką sukuria asmenybės autoritetas. Autoritetu sekama, jis mėgdžiojamas. Tai vaidyba, savotiška kaukė, nukopijuojama nuo autoritetingos asmenybės elgesio. Bet tai daroma ne norint pasislėpti, bet tam, kad prie mėgdžiojamo asmens būtų priartėjama, nes šis elgesys labiausiai atitinka paties mėgdžiotojo idealą, jo vertybines orientacijas. Autoritetų yra visokių: vieni palaikomi prievarta ir ideologine propaganda, kiti - tradicijomis. Augančios asmenybės autoritetas laisvai, asmeniškai pasirenkamas. Laikui bėgant jis gali keistis, kol nesusiformuoja savo gyvenimo principai, kol žmogus neįgyja paties veido.
Taip pat skaitykite: Šizofrenija: tipai ir požymiai
Asmenybės formavimuisi turi įtakos temperamentas, charakteris, mąstymo būdas, įsitikinimai, patyrimas ir daugelis kitų dalykų, bet, kita vertus, kaip savo pačios projektas asmenybė koreguoja savo charakterį, mąstymo būdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi ir pan. Šiuo atžvilgiu asmenybė yra tokia, kokią ji pati save daro. Vadinasi, ji gali darytis religinga ar laisvamaniška, racionalistiška ar iracionalistiška, refleksyvi (linkusi į apmąstymus) ar praktiška, stoiška ar epikurietiška. Gali nusižymėti visai naują kryptį. Bet negali eiti visais keliais ir išlikti asmenybe. Jai privalu suprasti tuos kelius, kad turėtų pasirinkimo galimybę. Bet pasirinkti gali tik tas, kas turi kriterijus, atskaitos sistemą, kuri ir suteikia asmenybei kryptį, neleidžia jai sau prieštarauti, save teigti ir neigti, kurti ir griauti. Tokiems XXI amžius nepalankus. Jo spaudimą atlaiko stipriausi.
K.G. Jungo asmenybės teorija
Autoriai remdamiesi C. G. Jungo asmenybės teorija teigia, kad žmogaus žvilgsnį į pasaulį, mokymosi ir elgsenos būdus, reakciją į kasdienius įvykius nulemia tam tikras jo savybių derinys. Pagal tai išskiriamos keturios asmenybės tipų kategorijos. Knygoje aiškinama, kokią įtaką pasiekimams moksle, profesiniame ir asmeniniame gyvenime daro asmenybės tipas. Pažinę savo dovanas ir stipriąsias puses galime nevaržomi lavinti individualius gebėjimus, pasirinkdami tas veiklos sritis, gyvenimo būdą ar mokymosi metodus, kurie labiausiai atitinka asmeninio augimo potencialą. Taip lengviau laimėsime, patirsime daugiau pasitenkinimo savo būtimi. Ši knyga - puikus šaltinis ir tiems, kas domisi žmonių skirtybėmis norėdami suprasti kitokį. Isabel Briggs Myers (1897-1980) visą gyvenimą paskyrė asmenybės studijoms.
Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą.
- Ego. Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
- Individuali pasąmonė (personal unconscious). Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku - pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų.
- Kolektyvinė pasąmonė. Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios.
- Archetipai. Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių - archetipų - būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psyche.
- Persona - tai kauke, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kauke užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija -inflation).
- Anima arba animus. Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psyche turi maskulininių aspektų - animus archetipas, o vyro psyche - femininių - anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų.
- Šešėlis. Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis - būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu - jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psyche tampa negyvybiška. Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę.
- Savastis (self). Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psyche sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima.
- Ekstraversijos ir introversijos nuostatos. Dauguma mūsų suvokimo ir reakcijų į išorinį pasaulį yra nulemiami ekstraversijos arba introversijos nuostatos. Ekstraversija - tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu, o introversija - ties vidiniu, t.y., ties savimi. Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būdą. Introvertiški žmonės - užsidarę, dažnai drovūs, susitelkę ties savimi. Tačiau nedominuojanti nuostata neišnyksta. Tačiau šios nuostatos nepaaiškina visų skirtumų tarp žmonių. Tai yra susiję su psichologinių funkcijų išsivystymu. Psichologinė funkcija - tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį, bei jos įvertinimai. Nors jausmai iš esmės skiriasi nuo mąstymo, tačiau jie abu yra susiję su sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrimą. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Pojūčiai tiksliai atgamina patį patyrimą. Tuo tarpu intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų. Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pasąmonėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcijų - mąstymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija.
Tarp daugybės asmenybės dalių ir struktūrų vyksta nuolatinė sąveika. Opozicija egzistuoja visada ir yra psichinės energijos šaltinis. Įtampa, kuri sukuriama viena kitai priešingų jėgų, nors ir būdama pavojinga, vienok, yra reikalinga psyche vystymuisi. Tokie konfliktai egzistuoja tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp individualios ir kolektyvinės pasąmonės, ekstraversijos ir introversijos, racionalių ir iracionalių funkcijų, anima ir animus, ir t.t. Tačiau priešingybės gali susivienyti (unite) į visumą, kurioje jos papildo viena kitą. Kompensacija - tai sąveika tarp psyche struktūrų, kada viena struktūra padeda įveikti kitos struktūros silpnumą. Pvz.:, jei žmogus yra ekstravertas, jo pasąmonė gali išvystyti išstumtą introversiją, ir ji pasireikš sapnuose, bei tose situacijose, kada žmogus negali išreikšti savo ekstraversijos.
#
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
tags: #skirtingos #asmenybes #puses