Vaikų kognityvinė psichologija yra psichologijos šaka, kuri tiria vaikų pažinimo procesus, tokius kaip dėmesys, atmintis, kalba, problemų sprendimas ir mąstymas. Ši sritis siekia suprasti, kaip vaikai įgyja, organizuoja ir naudoja informaciją, bei kaip šie procesai keičiasi augant. Vaikų kognityvinės psichologijos žinios yra svarbios kuriant veiksmingas ugdymo programas, psichologines intervencijas ir suprantant įvairius vaikų raidos ypatumus.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) vaikams ir paaugliams
Kognityvinė ir elgesio terapija (KET) yra šiuolaikinis, saugus, moksliškai pagrįstas ir labai veiksmingas vaikų ir paauglių psichologinio gydymo būdas. KET yra nukreipta į esamą elgesį ir mąstymą bei jo keitimą ten, kur jis nėra adaptyvus. Išskirtinis KET bruožas: vaikas kas savaitę atlieka pavestas užduotis. Tai padeda keisti elgesį tarp konsultacijų, sutrumpina jų trukmę ir skaičių. KET pagrindinė esmė - žmogaus minčių ir jausmų tiesioginė sąsaja su jo elgesiu.
KET atsirado septintajame dešimtmetyje. Jos pradininkas psichiatras Aaron’as Beck’as pastebėjo, kad tam tikri mąstymo tipai iššaukia emocines problemas. Šiandien kognityvinė elgesio terapija yra viena labiausiai ištirtų gydymo formų.
KET principai ir taikymas
Kognityvinės terapijos principai padeda vaikams suvokti savo būseną bei jausmus ir juos priimti. Dirbant su depresišku vaiku terapijoje siekiama keisti depresijai būdingas negatyvias nuostatas, pasireiškiančias sergančiųjų polinkiu viską “matyti tamsiomis spalvomis”. Tai mokymasis į save pažvelgti kaip į laimėtoją, o ne į nevykėlį. Kognityvinės elgesio terapijos metu daugiausia dėmesio skiriama automatinėms negatyvioms mintims, kurios gali sukelti ir sustiprinti emocinius sutrikimus, depresiją ir nerimą. Šios savaiminės negatyvios mintys neigiamai veikia ir nuotaiką. KET apima įvairius metodus ir būdus, kuriais sprendžiami minčių, emocijų ir elgesio klausimai. KET - tai ne tik minčių atpažinimas, bet ir įvairių strategijų, padedančių pakeisti šias mintis, taikymas. Svarbu sužinoti, kaip mintys, jausmai ir situacijos gali lemti netinkamą elgesį. Šis procesas gali būti ypač sudėtingas tiems žmonėms, kurie nesupranta savęs ar negali įvertinti savo vienokio ar kitokio elgesio priežasčių. Svarbu pradėti praktikuoti naujus įgūdžius, kuriuos vėliau galima panaudoti realiose situacijose. Tikslų nustatymas gali būti svarbus žingsnis, įveikiant psichikos ligą. Tikslo turėjimas gali paskatinti imtis sveikos gyvensenos, o tai lemtų ir gyvenimo kokybės pokyčius.
KET metodai ir strategijos
JAV psichologijos profesorius Philip C. Intervencija taiko elgesio lavinimo strategijas, tokias kaip realių gyvenimo situacijų modeliavimas, vaidmenų žaidimas, atsipalaidavimo lavinimas ir grupės pastiprinimas. Terapiją sudaro 16 konsultacijų. Pirmosios 8 konsultacijos yra lavinimosios, jose mokomasi naujų įgūdžių.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Savikontrolė, dar vadinama dienoraščiu, yra svarbi KET dalis, kurios metu stebimas elgesys, simptomai ar išgyvenimai ir jais dalijamasi su terapeutu. Savikontrolė gali terapeutui suteikti informacijos, reikalingos efektyviam gydymui.
KET efektyvumas ir taikymo sritys
Kognityvinė elgesio terapija yra viena dažniausiai taikomų psichologinių gydymo būdų, kurio efektyvumas yra pagrįstas moksliniais tyrimais. Kognityvinė elgesio terapija gali būti veiksmingas gydymo būdas, sprendžiant įvairias psichologines problemas, įskaitant:
- Depresiją
- Nerimo sutrikimus
- Priklausomybes
- Fobijas
- Nemigą
- Valgymo sutrikimus
Ši psichoterapijos forma yra saugiai naudojama visų amžių pacientų gydymui, įskaitant ir vaikų.
Nerimas ir baimės vaikystėje
Nedidelis nerimas ar baimės vaikystėje yra įprastos ir vertinamos kaip natūralaus vystymosi dalis. Vis dėlto baimės gali tapti perdėtos ir kelti vaikui didelį stresą.
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS)
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas, paliečia nuo 0.5% iki 1% vaikų ir paauglių. Vaikai gali patirti arba įkyrumus, dar vadinamus obsesijomis (pasikartojančias mintis, vaizdinius ar impulsus, kurie yra įkyrūs ir keliantys stresą) arba vadinamąsias kompulsijas (pasikartojantį elgesį, tokį kaip rankų plovimą, arba mintis, tokias kaip skaičiavimas). Vaikas gali bandyti neutralizuoti savo baimę arba išvengti gąsdinančių įvykių naudodamas ritualus (pavyzdžiui, šokinėja eidamas šaligatviu, kad neužliptų ant tarpo tarp plytelių ir taip apsaugotų tėvus) arba tikrinimą (nuolatos įjungia ir išjungia šviesą, kad “įsitikintų”, jog ji tikrai išjungta).
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Operantinis sąlygojimas ir jo reikšmė
Operantinis sąlygojimas, arba operantinis mokymasis yra bet kokia procedūra, kurios metu elgesys pastiprinamas arba pasilpninamas, priklausomai nuo pasėkmių. Operantinis sąlygojimas taip pat vadinamas instrumentiniu mokymusi. Su gyvūnais atliekama didžioji dalis operantinio sąlygojimo eksperimentų . Siekiant išaiškinti gyvūnų protinius sugebėjimus, eksperimentus su jais atlikinėjo Edward Lee Thorndike. Žymiausi jo bandymai buvo atlikti su katėmis - mokslininkas į „galvosūkio dėžę“ su maistu įdėdavo alkaną katę; maistas buvo idedamas taip, kad katė jį matytų, tačiau negalėtų pasiekti. Dėžė turėjo dureles, kurias katė galėtų atidaryti paprastu veiksmu (pvz. trūktelėjus virvutę). Iš pradžių buvo stebimas neefektyvus katės elgesys, tačiau galiausiai katė sugebėdavo atidaryti dureles. Kartojant eksperimentą su ta pačia kate, neefektyvūs veiksmai mažėdavo, kol galiausiai katė, įdėta dėžėn, iš karto traukdavo virvutę. Thorndike padarė išvadą, kad elgesys dažniausiai pasižymi dviejų tipų pasėkmėmis. Tyrėjas padarė išvadą, kad elgesį, už kurį atlyginama, linkstama kartoti. Šį teiginį išplėtojo ir bene didžiausią indėlį operantinio sąlygojimo tyrimams paliko B. F. Skinneris. Tyrimams jis sukūrė operantinę kamerą (Skinnerio dėžę), kurioje yra svirtis/mygtukas, kurį nuspaudęs gyvūnas gauna maisto arba vandens, bei prietaisas gyvūno reakcijoms fiksuoti. Išskirti keturi operantinio mokymosi tipai: teigiamas pastiprinimas, neigiamas pastiprinimas, teigiama bausmė bei neigiama bausmė. Teigiamo pastiprinimo metu reakcijas seka stimulo pasirodymas arba stimulo sustiprėjimas. Neigiamo pastiprinimo metu elgesys stiprinamas stimulo intensyvumo sumažėjimu, arba visišku stimulo panaikinimu. Neigiamas sustiprinimas skatina tam tikrą elgesį pašalinant dirgiklius arba išvengiant neigiamų jų padarinių. Ji skiriasi nuo bausmės, kuria siekiama atgrasyti nuo konkretaus elgesio. Neigiamas pastiprinimas taikomas mokant vaikus, taip pat ir kasdieniame gyvenime.
Susitaikymas su savimi ir patirties vengimas
Susitaikymas su savimi arba savęs priėmimas reiškia pripažinimą fakto, kad esame klystantys žmonės. Padarome klaidų, nesiseka, galime elgtis sau ir kitiems nenaudingais būdais, imame nervintis, galime neteisingai vertinti vienas kitą ir panašiai. Save teisiant blogėja psichologinė ir emocinė sveikata, kuri neigiamai veikia mūsų veiklą. Tikėjimas, kad esame visiškai nesėkmingi ir nieko verti sukelia depresiją ir nerimą. Tokioje būsenoje protas užprogramuotas save skriausti, o ne mąstyti kaip pakeisti padėtį ar išspręsti problemas. Tai nėra švelnioji psichologija, o susitaikymas savimi nereiškia, kad “mes esame pasirengę klysti”, arba turėtume pritarti savo klaidoms. Kognityvinė elgesio terapija pasisako už susitaikymą su savimi, kaip klystančiu žmogumi.
Kai mes patiriame nemalonias mintis, emocijas ar pojūčius, dažnai natūralus reagavimo būdas yra vengti šių sunkių patirčių, kartais už tai sumokant labai brangiai. Tai vadinama patirties vengimu, kuris, kaip įrodė mokslas, kuria ir palaiko psichologinį stresą. Mes visi turime savyje įcementuotą išgyvenimo instinktą, kuris sukuria mūsų nemalonias reakcijas į nemalonius ar nepatogius įvykius. Šis giliai įsišaknijęs instinktas paveikia mūsų vidinius procesus, atjungdamas asmenybę nuo minčių, emocijų ir fizinių pojūčių, nes jis mums sako, kad pastarieji gali būti pavojingi ir kenksmingi. Nesvarbu, kaip sunkiai bandome pabėgti nuo savęs ir visų savo jausmų, vidinių minčių, patirčių ir emocijų, jie vistiek yra įkalinti mūsų viduje. Mokytis susijungti su jais ir su savimi yra mums labai naudinga - net jei šios emocijos ir baimės gali atrodyti gąsdinančios ir skausmingos. Kai mes bandome jų išvengti, savyje sukuriame mūšio lauką. Mes iš tiesų sau paskelbiame karą, kuriame nebus laimėtojų - vien pralaimėtojai. Norėdami atsigauti nuo vidinio skausmo, turėtumėm atverti save vidinei patirčiai, kurios taip stengiamės išvengti.
Psichodelinė terapija ir KET
Šiame įraše rasite į lietuvių kalbą išverstą mokslinę publikaciją, kurioje pristatomas psichodelikų psichoterapinio naudojimo modelis, paremtas Kognityvine elgesio terapija. Jame teigiama, kad daug dvasinių sutrikimų atsiranda dėl pasąmonėje įsišaknijusių nemalonių išgyvenimų vengimo strategijų. Trumpuoju laikotarpiu jos sukelia palengvėjimą, tačiau ilguoju - psichologinį stresą ir dvasinius sutrikimus. Tinkamame kontekste psichodelikai sutrikdo įprastą sąmonės būseną ir išprovokuoja akistatą su įprastai vengiamomis emocijomis ar prisiminimais. Publikacijoje pateikiamas ne tik konceptualus psichodelinės terapijos modelis, aptariami jo panašumai su kognityvine elgesio terapija, tačiau paliesti ir praktiniai bei etiniai aspektai, tokie kaip pasiruošimas, tinkamas paciento informavimas ir integracija, taip pat tinkami tokiai terapijai diagnostiniai kriterijai.
Psichodelinė terapija yra dvasinių sutrikimų gydymas, kurio metu pacientas gauna viena arba kelias, vidutines arba dideles klasikinių serotonerginių psichodelinių junginių (psilocibinas, ajavaska, arba LSD) dozes kontroliuojamoje, profesionalioje - klinikinėje aplinkoje. Dozavimo sesijose, kurios įterptos į trumpos (psichoterapinės) intervencijos modelį su pasiruošimo ir integravimo konsultavimo sesijomis, terapeutai paprastai imasi nedirektyvaus darbo (nebando nukreipti paciento dėmesio į konkrečias jo problemas). Daugėja įrodymų, kad pozityvūs - ilgalaikis psichodelinės terapijos poveikis priklauso nuo staigios psichodelinės patirties kokybės. Kokybiniai interviu su pacientais parodė, kad vengimas ir susitaikymas dažnai yra psichodelinių patirčių centrinės temos ir, kad pacientai dažnai apibūdina praeinančius kovos su intensyviu neigimu epizodus. Kartais tai vyksta, net pacientams žinant, kad jie yra fiziškai saugūs, ir kad psichodelinė būsena pasibaigs. Bandymai kontroliuoti iššūkį keliančią patirtį dažniausiai neatneša norimo palengvėjimo. Vietoje to, pacientai dažnai pasakoja, kad patirtis įgauna pozytivesnį atspalvį, kad jie galiausiai pasiduoda, ar paleidžia, kai jie susitaiko su patirtimi. Pacientai dažnai patiria unikalaus atvirumo smarkiai suintensyvintoms emocijoms epizodus dozavimo sesijose, dažnai apibūdindami patirtį, jog anksčiau paslėpti ir užgniaužti jausmai tapo labiau pasiekiami, arba buvo paleisti. Daugelis dalyvių liudija apie emocinio atvirumo padidėjimą, kuris tęsiasi ilgai, net pasibaigus ūmiam psichodeliniam poveikiui, o simptomų sumažėjimas po psichodelinės terapijos susijęs su pagerintais neuroniniais emocinio atsako rodmenimis.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Nuspėjimo klaidos ir įsitikinimų atpalaidavimas
Nuspėjimo klaidos psichologijoje yra neatitikimai, atsirandantys tarp to, ko tikimasi, ir to, kas vyksta iš tiesų. Jos yra gyvybiškai svarbios kažko mokantis. Mokslinė nuspėjimo (arba prognozavimo) klaidų teorija slypi net liaudies išmintyje “mokykis iš savo klaidų”.
Carhart-Harris’as ir Frinston’as pasiūlė vieningą požiūrį į ūmų psichodelikų poveikį smegenims. Pagal nuspėjamojo apdorojimo struktūrą, smegenys su savo hierarchine sąndara pildo savo hierarchiškai organizuotą generatyvų dabartinio ir bendrojo pasaulio buklės modelį. Žemesniuose hierarchijos lygmenyse, šis modelis talpina greičiau momentines dabarties akimirkos jutiminės informacijos priežasčių hipotezes (pvz. suvokiminis įsitikinimas, kad žiūrima į medį). Aukštesniuose hierachijos lygmenyse modelis vis abstraktėja ir formuoja labiau ilgalaikes pasaulio prigimties hipotezes. Atitolusiame nuo jutimų aukščiausiame lygyje, šie įsitikinimai (kurių neturi būti laikomasi sąmoningai), paprastai yra labai stabilūs.
Žmogaus raidos psichologija ir amžiaus tarpsniai
žmogaũs raidõs psichològija, ámžiaus tapsnių psichològija, psichologijos šaka, tirianti žmogaus elgesio ir psichikos kitimą nuo gimimo iki mirties. Apima vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, vyresniojo mokyklinio amžiaus, subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją. Atlieka fizinės raidos (apima kūno pokyčius, motorinius gebėjimus), kognityvinius, arba pažintinius (apima mąstymą, kalbą), psichosocialinius (apima emocijas, bendravimo ypatybes) mokslinius tyrimus. Nustato kiekvieno amžiaus tarpsnio psichikos ypatybių, procesų, asmenybės savybių susidarymo ir raidos dėsnius, aprašo, kaip žmonės normatyviai (bendri raidos dėsningumai, pobūdis) ir ideografiškai (individualios variacijos) keičiasi. Daugiausia tiriama vaikystė, paauglystė, jaunystė, t. y. žmogaus raidos (augimo, brendimo, išmokimo) nulemti žmogaus psichikos pokyčiai, susiję su elgesio funkcijų įgijimu arba praradimu (pvz.,, mažas vaikas įgyja gerus kalbinius gebėjimus, senas žmogus praranda atmintį). Augimo ir brendimo kiekybiniai fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai, išmokimu (nevalingu įsiminimu ir tikslingu mokymusi) įgyta patirtis kokybiškai pakeičia bręstančio žmogaus veiklos galimybes, elgesį. Psichikos dinamiką, elgesio ir psichikos plėtrą lemia asmens genetinių, biologinių, fizinių ir socialinės aplinkos sąlygų sąveika. Tam tikri amžiaus tarpsniai, vadinami kritiniais, arba sensityviais, periodais, yra palankiausi kokiai nors emocinei ar socialinei patirčiai įgyti, asmenybės bruožams, įgūdžiams susidaryti. Neišnaudojus šių kritinių periodų vėliau gali būti sunku ar neįmanoma susidaryti tam tikrus įgūdžius, ko nors išmokti. Žmogaus raidos psichologijos pradininkas G. Stenley Hallas (1844-1924, Jungtinės Amerikos Valstijos) 19 a. pabaigoje pirmasis pradėjo taikyti interviu, jo duomenis panaudojo teorijai formuluoti. 20 a. pradžioje žmogaus raidos psichologija tapo savarankiška psichologijos šaka, jai darė poveikį biheiviorizmas, etologija, psichoanalizė, psichoseksualinė raida, psichosocialinė raida, kognityvinė psichologija, socialinio išmokimo teorija ir kitos kryptys.
tags: #vaiku #kognityvine #psichologija