Vaikų Konfliktai: Psichologinės Priežastys, Agresijos Formos ir Valdymo Strategijos

Vaikų agresija yra aktuali problema, reikalaujanti nuolatinio dėmesio ir kompleksinio požiūrio. Tai elgesys, nukreiptas į kitus asmenis ar objektus, siekiant sukelti žalą. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų agresijos priežastis, prevencijos strategijas ir korekcijos metodus, remiantis įvairiais šaltiniais ir moksliniais tyrimais.

Kas yra agresija?

Agresija - tai elgesys, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą ar padaryti fizinę, moralinę žalą kitam žmogui, gyvai būtybei ar negyvam objektui. Agresija gali pasireikšti įvairiomis formomis, todėl svarbu atpažinti skirtingus jos tipus. Agresijos rūšys gali būti fizinės (mušimas, spardymas), verbalinės (įžeidinėjimai, grasinimai), emocinės (ignoravimas, atstūmimas) ir socialinės (apkalbos, atskirties skatinimas).

Vaikų Konfliktai ir Agresijos Požymiai

Vaikų konfliktai yra neišvengiama socialinio vystymosi dalis, tačiau svarbu atskirti konfliktus nuo agresijos. Konfliktas gali būti nesutarimas dėl žaislų, teritorijos ar dėmesio, o agresija - tai tyčinis veiksmas, kuriuo siekiama pakenkti kitam.Agresijos požymiai gali būti įvairūs:

• Fizinė agresija: mušimas, spardymas, stumdymas, kandžiojimas.
• Verbalinė agresija: rėkimas, keikimasis, įžeidinėjimas, grasinimas.
• Emocinė agresija: ignoravimas, atstūmimas, bauginimas.
• Socialinė agresija: apkalbos, gandų skleidimas, atskirties skatinimas, manipuliavimas draugais.
• Dažni pykčio protrūkiai, irzlumas, impulsyvumas.

Vaiko Agresijos Priežastys

Vaikų agresijos priežastys yra įvairios ir sudėtingos, apimančios biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius. Svarbu suprasti, kad agresija nėra vienos priežasties pasekmė, bet veikiau daugelio veiksnių sąveika.

Rizikos veiksniai, skatinantys agresyvaus elgesio atsiradimą vaikystėje ar paauglystėje:

• Biologiniai veiksniai: apsunkintas paveldėjimas, perinatalinės komplikacijos, galvos smegenų traumos ir ligos.
• Individualios psichologinės raidos veiksniai: „sunkus“ temperamentas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kalbos išraiškos ir suvokimo raidos sutrikimas, žemesnis nei vidutinis intelektas, emocinis šaltumas, abejingumas kitiems.
• Rizikos veiksniai šeimoje: patirtas netinkamas elgesys su vaiku (nepriežiūra, fizinis, seksualinis ar emocinis smurtas), destruktyvaus ar asocialaus elgesio pavyzdys šeimoje, dažni ir efektyviai neišsprendžiami tėvų konfliktai, nenuoseklumas auklėjime, nesirūpinimas paauglio laiko leidimo būdu, skurdas.
• Rizikos veiksniai platesnėje socialinėje aplinkoje: patyčios mokykloje, nepriėmimas į sveiką bendraamžių grupę ir įsitraukimas į nusikalstamą grupę, gyvenimas socialiai probleminėje kaimynystėje.
• Nustatyti psichikos sutrikimai: hiperkineziniai sutrikimai, afektiniai sutrikimai, įvairiapusiai raidos sutrikimai, kiti psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos, neuroziniai, stresiniai sutrikimai, protinis atsilikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai, tikai.
• Gydymui skiriamų vaistų šalutinis poveikis: selektyvių seratonino reabsorbcijos inhibitorių, centrinio poveikio simpatomimetikų (metilfenidatas), gliukokortikoidų.

Agresiją skatinantys veiksniai

Visuomenės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą. Agresyvumo demonstravimas kartais tapatinamas su agresyvių herojų elgesiu, tuo parodant pranašumą prieš konkurentus. Smurtinio turinio filmai dažnai veikia vaikų elgesį ir skatina mėgdžioti, šitaip identifikuojantis su veikėjais. Atsiranda agresyvios mintys, idėjos, tokie vaizdiniai dažnai provokuoja tikrovišką elgesį, taigi ,,agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas“. Trūkstamą dėmesį vaikai kompensuoja žiūrėdami televizorių vietoje artimųjų bendravimo. Informavimo priemonės taip pat daro įtaką agresyviam paauglių elgesiui. Ne tik kriminalinėse televizijos laidose, bet ir vaidybiniuose bei animaciniuose filmuose gausu smurto.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?

Kaip Elgtis su Agresyviu Vaiku? Kaip Koreguoti Agresyvų Vaiko Elgesį?

Elgesys su agresyviu vaiku reikalauja kantrybės, supratimo ir nuoseklumo. Svarbu ne tik reaguoti į agresijos protrūkius, bet ir suprasti jų priežastis bei mokyti vaiką alternatyvių elgesio būdų.

• Nustatykite aiškias ribas ir taisykles. Vaikas turi žinoti, koks elgesys yra nepriimtinas, ir kokios bus pasekmės. Taisyklės turi būti aiškios, nuoseklios ir taikomos visiems šeimos nariams.
• Būkite nuoseklūs. Reaguokite į agresyvų elgesį kiekvieną kartą, kai jis pasireiškia. Nenuoseklus elgesys gali sumaišyti vaiką ir paskatinti jį toliau elgtis agresyviai.
• Venkite fizinių bausmių. Fizinės bausmės gali sustiprinti agresyvų elgesį ir išmokyti vaiką, kad smurtas yra priimtinas būdas spręsti problemas.
• Sukurkite saugią ir palaikančią aplinką. Vaikas turi jaustis saugiai ir mylimas, kad galėtų išreikšti savo jausmus be baimės būti nubaustas.
• Mokykite vaiką emocijų atpažinimo ir valdymo įgūdžių. Padėkite vaikui atpažinti savo jausmus ir išmokti juos valdyti konstruktyviais būdais, pvz., kalbėtis, piešti, sportuoti.
• Modeliuokite tinkamą elgesį. Vaikai mokosi stebėdami suaugusius. Būkite pavyzdys, kaip spręsti konfliktus taikiai ir pagarbiai.
• Skatinkite prosocialų elgesį. Pagirkite vaiką už gerus darbus, pagalbą kitiems, empatiją.
• Kreipkitės į specialistus. Jei agresyvus elgesys yra stiprus ir trukdo vaikui funkcionuoti, kreipkitės į psichologą, psichoterapeutą ar vaikų psichiatrą.

Elgesio korekcijos metodai

• Pastiprinimas. Pastiprinimas yra susijęs su apdovanojimu už tokį elgesį, arba jo pastiprinimu kiekvieną kartą, kai moksleivis taip elgiasi. Pastiprinimas gali būti įvairaus pobūdžio.
• Modeliavimas.
• Sutarties sudarymas. Šalia taikomų pastiprinimo ir modeliavimo būdų pageidaujamą elgesį mokytojai gali skatinti pasinaudodami elgesio sutartimi, kur susisteminami taikomi pastiprinimo būdai. Šioje raštu tarp suaugusiojo (-ųjų) ir moksleivio sudarytoje sutartyje išvardijami konkretūs numatomi arba priklausantys nuo konkretaus moksleivio elgesio pastiprinimo būdai ir pasekmės. Kaip ir visose sutartyse, taip ir šioje turinys suderinamas atsižvelgiant į visus dalyvius, kurie turi sutikti su sutarties sąlygomis.
• Socialinių įgūdžių mokymas.
• Netinkamo elgesio slopinimas. Siekiant slopini konkretų elgesį, galima taikyti tam tikras gana veiksmingas technikas, daugelis jų yra pagristos bausmėmis. Bausmė apibūdinama kaip pasekmė, kuri sumažina konkretaus elgesio tikimybę ateityje.

"Agresyvūs" Žaidimai: Kam, Kada ir Kaip?

Žaidimai, kuriuose imituojamas smurtas ar agresija, gali būti prieštaringai vertinami. Vieni specialistai teigia, kad tokie žaidimai gali paskatinti agresyvų elgesį, o kiti - kad jie suteikia galimybę vaikams išreikšti savo pyktį ir įtampą saugioje aplinkoje.

Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, asmenybę ir žaidimo kontekstą. Mažesniems vaikams, kurie dar nesuvokia smurto pasekmių, tokie žaidimai gali būti žalingi. Vyresni vaikai gali žaisti tokius žaidimus, jei jie supranta, kad tai tik žaidimas, ir jei jie moka valdyti savo emocijas.

Jei leidžiate vaikui žaisti "agresyvius" žaidimus, svarbu:

• Aptarti su vaiku žaidimo turinį ir pasekmes. Paaiškinkite, kad smurtas realiame gyvenime yra nepriimtinas.
• Nustatyti aiškias ribas. Vaikas turi žinoti, koks elgesys žaidimo metu yra leidžiamas, o koks - ne.
• Stebėti vaiko elgesį. Jei pastebite, kad žaidimas daro vaikui neigiamą įtaką, apribokite jo trukmę ar uždrauskite jį žaisti.
• Pasiūlyti alternatyvių žaidimų. Skatinkite vaiką žaisti žaidimus, kurie ugdo kūrybiškumą, bendradarbiavimą ir socialinius įgūdžius.

Nuo Įtampos iki Agresijos - Vienas Žingsnis

Įtampa ir stresas gali būti svarbūs agresijos rizikos veiksniai. Vaikai, patiriantys nuolatinę įtampą, gali būti labiau linkę į agresyvų elgesį.

Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai

Įtampos ir pykčio mažinimo būdai:

• Kvėpavimo pratimai. Gilus kvėpavimas gali padėti nuraminti nervų sistemą ir sumažinti įtampą.
• Raumenų atpalaidavimo pratimai. Įtempti ir atpalaiduoti skirtingas raumenų grupes gali padėti sumažinti fizinę įtampą.
• Meditacija ir mindfulness. Šie pratimai padeda susitelkti į dabartį ir sumažinti nerimą.
• Fizinis aktyvumas. Sportas ir kitos fizinės veiklos gali padėti išlaisvinti susikaupusią energiją ir sumažinti įtampą.
• Mėgstama veikla. Užsiėmimas mėgstama veikla gali padėti atsipalaiduoti ir pamiršti problemas.

Žaidimų Terapija Pykčio Prevencijai

Žaidimų terapija yra veiksmingas būdas padėti vaikams išreikšti savo jausmus ir išmokti juos valdyti. Žaidimų metu vaikai gali saugiai išreikšti savo pyktį, baimę ir kitas emocijas, o terapeutas gali padėti jiems suprasti šių emocijų priežastis ir išmokti jas valdyti konstruktyviais būdais.

Žaidimai, padedantys valdyti pyktį:

• "Pykčio kamuolys". Vaikai meta kamuolį vienas kitam ir sako, kas juos pykdo.
• "Piešimas ant popieriaus". Vaikai piešia ant didelio popieriaus lapo, išreikšdami savo pyktį spalvomis ir formomis.
• "Minkymo masė". Vaikai minko minkymo masę, išreikšdami savo įtampą ir pyktį.
• "Pagalvės mušimas". Vaikai muša pagalvę, išreikšdami savo pyktį saugioje aplinkoje.

Vaikų Kandžiojimosi Priežastys

Kandžiojimasis yra dažnas elgesys tarp mažų vaikų. Priežastys gali būti įvairios:

• Dantų dygimas. Kūdikiams kandžiojimasis gali būti būdas sumažinti dantų dygimo skausmą.
• Emocijų išreiškimas. Maži vaikai dar nemoka tinkamai išreikšti savo emocijų žodžiais, todėl kandžiojimasis gali būti būdas išreikšti pyktį, baimę ar nusivylimą.
• Dėmesio siekimas. Kandžiojimasis gali būti būdas atkreipti suaugusiųjų dėmesį.
• Savigyna. Vaikas gali kandžiotis, gindamasis nuo kitų vaikų.
• Imitacija. Vaikas gali kandžiotis, stebėdamas kitus vaikus, kurie kandžiojasi.

Svarbu reaguoti į kandžiojimąsi nuosekliai ir aiškiai. Pasakykite vaikui, kad kandžiotis yra nepriimtina, ir paaiškinkite, kodėl tai skauda kitam žmogui. Nukreipkite vaiko dėmesį į kitą veiklą ir mokykite jį alternatyvių elgesio būdų.

Kaip Formuoti Vaikui Saugumo Įgūdžius

Saugumo įgūdžiai yra labai svarbūs vaikų gerovei ir saugumui. Vaikai turi žinoti, kaip elgtis pavojingose situacijose, kaip apsisaugoti nuo smurto ir kaip kreiptis pagalbos.

Saugumo įgūdžių formavimo būdai:

• Mokykite vaiką atpažinti pavojingas situacijas. Paaiškinkite, kas yra smurtas, patyčios ir kitos pavojingos situacijos.
• Mokykite vaiką pasakyti "ne". Vaikas turi žinoti, kad jis turi teisę atsisakyti daryti tai, kas jam nepatinka ar kelia baimę.
• Mokykite vaiką kreiptis pagalbos. Vaikas turi žinoti, į ką kreiptis pagalbos, jei jaučiasi nesaugiai ar patiria smurtą.
• Sukurkite saugią aplinką namuose ir mokykloje. Vaikas turi jaustis saugiai ir palaikomas, kad galėtų išreikšti savo jausmus ir pasidalinti savo problemomis.
• Būkite pavyzdys. Modeliavimas tinkamo elgesio yra labai svarbus vaikų saugumo įgūdžių formavimui.

Emocijų ir Savikontrolės Abėcėlė. Darbas su Jausmais

Emocijų atpažinimas ir valdymas yra svarbūs socialinio ir emocinio intelekto komponentai.

Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus

Emocijų ir savikontrolės ugdymo būdai:

• Mokykite vaiką atpažinti savo emocijas. Padėkite vaikui įvardinti savo jausmus (pvz., "Aš jaučiuosi pyktis", "Aš jaučiuosi liūdnas").
• Aptarkite su vaiku emocijų priežastis. Padėkite vaikui išmokti nuraminti save, kai jaučiasi pyktis, liūdesys ar baimė.
• Skatinkite vaiką išreikšti savo emocijas tinkamai. Padėkite vaikui išmokti kalbėtis apie savo jausmus, piešti, rašyti ar užsiimti kita veikla, kuri padeda jam išreikšti savo emocijas.
• Būkite pavyzdys. Modeliavimas tinkamo emocijų valdymo yra labai svarbus vaikų emocinio intelekto ugdymui.

Konstruktyvių Bendravimo Įgūdžių Formavimas, Kritikos, Pralaimėjimo Priėmimas

Konstruktyvus bendravimas yra svarbus sėkmingiems santykiams ir konfliktų sprendimui. Vaikai, kurie moka bendrauti konstruktyviai, yra labiau linkę į sėkmę mokykloje, darbe ir asmeniniame gyvenime.

Konstruktyvių bendravimo įgūdžių ugdymo būdai:

• Mokykite vaiką klausytis. Klausymas yra vienas svarbiausių bendravimo įgūdžių. Mokykite vaiką atidžiai klausytis, ką sako kiti žmonės, ir suprasti jų požiūrį.
• Mokykite vaiką išreikšti savo mintis ir jausmus aiškiai ir pagarbiai. Vaikas turi žinoti, kaip pasakyti, ką jis galvoja ir jaučia, neįžeidžiant kitų žmonių.
• Mokykite vaiką spręsti konfliktus taikiai. Padėkite vaikui išmokti derėtis, ieškoti kompromisų ir spręsti nesutarimus be smurto.
• Mokykite vaiką priimti kritiką. Kritika yra neišvengiama gyvenimo dalis. Mokykite vaiką priimti kritiką konstruktyviai ir panaudoti ją tobulėjimui.
• Mokykite vaiką priimti pralaimėjimą. Pralaimėjimas yra neišvengiama gyvenimo dalis. Mokykite vaiką priimti pralaimėjimą oriai ir nesinervinti.

Agresyvaus Elgesio Sutrikimų Prevencija Vaikystėje ir Paauglystėje

Agresyvaus elgesio sutrikimų prevencija apima rizikos veiksnių eliminavimą ir savalaikę pagalbą vaikams ir paaugliams.

Rizikos veiksnių eliminavimas:

• Netinkamo elgesio prieš vaikus šeimose bei patyčių mokykloje prevencija.
• Psichosocialinių sąlygų gerinimas globoje ar emigracijoje gyvenantiems vaikams.
• Psichoaktyvių medžiagų patrauklumo ir prieinamumo nepilnamečiams mažinimas.
• Psichosocialinė pagalba padidintos socialinės rizikos šeimoms ir tėvams/globėjams auginant vaikus.

Savalaikė psichosocialinė pagalba:

• Vaikams ir paaugliams, patyrusiems smurtą ir/ar nepriežiūrą, stiprų ūmų ar užsitęsusį stresą šeimose.
• Hiperkinezinių, afektinių, įvairiapusių raidos sutrikimų, kitų psichikos sutrikimų dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos, neurozinių, stresinių sutrikimų, protinio atsilikimo, psichikos ir elgesio sutrikimų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, šizofrenijos, šizotipinio ir kliedesinių sutrikimų, tikų diagnostika bei efektyvus gydymas.
• Vaikams ir paaugliams, turintiems specifinius psichologinės, kalbinės raidos sutrikimus, jų kompetencijų ugdymas.
• Psichologinės, socialinės, specialios pedagoginės pagalbos prieinamumo bei kokybės vaikams/paaugliams ir tėvams/globėjams gerinimas.

Vaikus, turinčius padidintą agresyvaus elgesio riziką turėtų stebėti šeimos ir vaikų ligų gydytojai bei gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai. Šeimos ar vaikų ligų gydytojui kilus įtarimui dėl didelės agresyvaus elgesio rizikos arba prasidėjusio agresyvaus elgesio, vaikas turėtų būti neatidėliotinai nukreipiamas gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro (jo nesant - gydytojo psichiatro) arba psichologo įvertinimui. Vaikai, gydyti dėl agresyvaus elgesio ir turintys riziką jam atsikartoti, turi būti stebimi gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro.

Kada Reikėtų Įsiterpti Į Vaikų Konfliktą?

Paramos vaikams centro socialinių emocinių įgūdžių programos „Antras žingsnis“ vadovė, psichologė Ieva Dulinskaitė sako, kad suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui. „Tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Ikimokyklinukai turi išmokti ne tik draugauti, susitarti, bet ir tinkamų būdų rodyti savo jausmams, atidėti impulsyvius veiksmus ir kitų socialinių emocinių įgūdžių“, - pabrėžia psichologė, rengianti mokytojus dirbti su „Antro žingsnio darželiams“ programa.

Pasak I. Dulinskaitės, vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų. Tačiau jeigu konfliktas įsisiautėja, kol vaikai dar neturi reikalingų įgūdžių, reikėtų įsiterpti ir mokyti juos, kaip išsakyti savo norus ir jausmus, atsižvelgti į kito situaciją, rasti abiem tinkamą sprendimą.

Svarbu mokyti suprasti jausmus ir ieškoti sprendimo

Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. „Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“, - pataria Paramos vaikams cento psichologė. - Abiem konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Pavyzdžiui: „Sesė užmynė tavo statomą pilį ir dėl to tu labai supykai“, „Supykęs brolis tave pastūmė, dėl to tu labai nuliūdai“.

Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynei jo pilį?, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“. Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas.

Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje. Ir pasiūlyti išbandyti tą, kuris atrodo saugiausias bei padės visiems jaustis gerai.

Ko nedaryti suaugusiems?

Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, - atkreipia dėmesį I. Dulinskaitė.

Ir priduria, kad nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.

Tėvų Konfliktai ir Vaikų Agresija

Psichologės teigimu, tėvai, kurie pripažįsta problemą, gali greičiau ir sėkmingiau susidoroti su panašiais konfliktais, todėl svarbu, kad suaugę šeimos nariai suprastų, ar problema slypi ne juose pačiuose.

1. Tėvai konfliktuoja tarpusavyje. Konfliktuojantys tėvai dažnai būna suirzę, pikti ir savo pyktį neretai perkelia į vaikus, kartais naudodami tokius teiginius kaip „tu kvailas kaip tavo tėvas“ arba „esi nesupratinga kaip tavo mama“, kurios galima laikyti psichologiniu smurtu. Tėvai turi suprasti, kad jų tarpusavio konfliktai žaloja vaiką - šis netgi gali imti galvoti, kad pats išprovokavo konfliktą, ir taip ilgainiui išsiugdyti nepilnavertiškumo kompleksą. Iškilusius šeimoje konfliktus tėvai turi spręsti ramiai ir pagarbiai, nepainiodami į juos vaiko.
2. Tėvai (ar vienas jų) nesaikingai vartoja alkoholį ar narkotines medžiagas. Nuo įvairių prikausomybių kenčiantiems tėvams sunku rūpintis vaiku, atžala tarsi atsiduria antroje vietoje. Tokiu atveju vaikas gali imti jaustis nemylimas ir skriaudžiamas, atsiriboti nuo tėvų. Tėvai privalo suprasti, kokią žalą jie daro vaikams, ir imtis kovoti su priklausomybėmis. Problemą spręsti gali padėti suaugę artimieji, o esant reikalui, būtina kreiptis į specialistus.
3. Tėvai neseniai išgyveno stresinę situaciją. Net ir tėvai, kurie įprastai su vaikais bendrauja pagarbiai ir supratingai, patekę į stresines situacijas ne visada išlaiko kantrybę. Kai spaudžia problemos, nuotaika bloga ir erzina viskas, pyktis perkeliamas ant vaiko, jį aprėkiant ar ignoruojant. Svarbu suvokti, kad vaikai dėl stresinės situacijos nėra kalti ir neturi dėl to kentėti. Be to, tėvai turi atsiminti, kad psichologinis smurtas prieš vaikus gali turėti pasekmių ir kelti naujas stresines situacijas ateityje.
4. Tėvai patys patyrė psichologinį ar fizinį smurtą praeityje. Žmonėms, patyrusiems smurtą vaikystėje, jis gali tapti tarsi gyvenimo norma. Pasitaiko, kad tėvai, vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau patys ima tapatintis su „agresoriaus“ vaidmeniu ir mato tai kaip geriausią problemos sprendimą. Būtina suprasti, kad ne visas blogas patirtis reikia kartoti, ir kad tai, kaip su mumis elgėsi ir mus augino tėvai, nebūtinai yra teisinga.
5. Tėvai, turintys psichologinių problemų. Tokioje situacijoje tėvams sunkiau pasirūpinti vaiku ir skirti tiek dėmesio, kiek jis reikalauja. Tarkime, depresija sergantis žmogus gali pasidaryti tiesiog abejingas vaiko problemoms arba net imti pavydėti vaikui jo geros nuotaikos, perkelti jam savo problemas. Svarbiausia - pripažinti, kad problemų esama, ir kuo greičiau jas imti spręsti su specialistų pagalba. Psichinės sveikatos problemos jokiu būdu nėra kliūtis auginti vaikus, ir šiuolaikiniame pasaulyje psichikos ligos yra efektyviai gydomos, tačiau būtina į tai žiūrėti rimtai ir neapsimesti, kad problemos nėra.

Sutuoktinių-Tėvų Konfliktai ir Vaikų Ugdymas

Per pirmuosius metus „bekopinėjunt medų“ į sutuoktinių gyvenimą įžengia trečias - vaikas. Apie vaiką pradeda suktis visas sutuoktinių-tėvų gyvenimas. Būtent vaiko atėjimas sumažina gaunamo dėmesio kiekį. Jei santykių pradžioje sutuoktiniai žiūrėjo vienas į kitą, tai gimus vaikui, jie žiūrį ne vienas į kitą, bet į vaiką. Dėl to atsiranda nepatenkinti sutuoktinių-tėvų poreikiai, sukeliantys nepasitenkinimą, peraugantį į konfliktus ir sukeliantys pavojų geriems tarpusavio santykiams. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad sutuoktinių-tėvų konfliktai traumuoja vaiką. Svarbiausia ir didžiausias įtampas santykiams sukelianti yra antra stadija - sutuoktinių-tėvų gyvenimas su vaikais. Būtent įžengus į šią stadiją santuoka patiria didžiausius išbandymus. Sutuoktiniai - tėvai patiria didžiausius sunkumus. Remiantis Lietuvos statistikos duomenimis, 2015 metais išsiskyrusi 9451 pora pragyveno kartu 13,2 metų. Jei visas vaiko raidos stadijas bei sutuoktinių-tėvų konfliktų šaltinius sudėti į gardelę, tai galėsime kiekvienoje stadijoje įvertinti sutuoktinių-tėvų pasitenkinimą santykiais. Kad pašalinti nesantaikos šaltinius, sutuoktiniai-tėvai turi sutarti tarpusavyje dėl kiekvienos potencialiai konfliktinės srities. Jei šie konfliktai neišspręsti, tai reiškia, kad kasdien, kas savaitę ir/ar kas mėnesį kils konfliktai, kurie atšaldys, atitolins sutuoktinius. Sutuoktiniai-tėvai turėtų įsivertinti savo pasitenkinimą -nepasitenkinimą kiekvienoje iš konfliktinių sričių toje bendro gyvenimo stadijoje, kurioje yra vaikas (pagal jo metus). Gavę kiekvieno įvertinimus jie gali juos palyginti ir nustatyti nepasitenkinimą keliančias sritis. Tada sekantis žingsnis- išspręsti chronišką konfliktą Win-Win būdu, kai surandamas abipusiai naudingas sprendimas. Taip išsprendę visus konfliktus sutuoktiniai-tėvai gyvens darnoje ir vietoje „nekalbadienių“ ir pykčio vienas ant kito galės skirti daugiau laiko vaiko ugdymui.

#

tags: #vaiku #konflikti #psichologines #priezastis