Įvadas
Kiekvienas vaikas turi teisę jausti visas emocijas - nuo džiaugsmo iki pykčio ir liūdesio. Svarbiausia - padėti jam suprasti ir saugiai išreikšti šias emocijas. Emocijos lydi mus nuo pat gimimo ir yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Nuo kūdikystės vaikai patiria džiaugsmą, pyktį, baimę ar liūdesį. Tačiau gebėjimas atpažinti, suprasti ir saugiai išjausti savo emocijas nėra įgimtas - tai įgūdis, kurį reikia ugdyti nuo pat mažens. Ankstyvas emocijų ugdymas padeda vaikui augti emociškai brandžiam, stiprina gebėjimą bendrauti su kitais, ugdo empatiją ir moko lengviau susidoroti su įtampa bei kasdieniais iššūkiais. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tėvai ir pedagogai gali padėti vaikams ugdyti emocinį raštingumą ir kaip svarbu kurti aplinką, kurioje vaikai jaučiasi saugūs reikšti savo emocijas.
Emocinio Intelekto Ugdymo Svarba
Emocinio intelekto ugdymas prasideda jau kūdikystėje. Net kūdikiai savo emocijas išreiškia verkimu ar šypsena. Pirmieji žingsniai - padėti vaikui jas įvardyti ir suteikti saugią aplinką, kur jis gali jas reikšti. Maži vaikai gali pradėti mokytis žodžių, apibūdinančių skirtingas emocijas, pavyzdžiui, liūdnas, piktas, laimingas. Vyresni vaikai jau gali suprasti, kad kiti žmonės taip pat patiria emocijas, pradėti jas atpažinti ir analizuoti sudėtingesnes situacijas. Šie įgūdžiai sudaro emocinio intelekto pagrindą - kuo anksčiau vaikas juos įgyja, tuo geriau formuojasi gebėjimas išjausti emocijas, bendrauti su aplinkiniais, spręsti konfliktus ir kurti draugišką, palaikančią aplinką.
Svarbu prisiminti, kad emocijos yra natūrali kiekvieno žmogaus reakcijos. Mes patys jaučiame pyktį, liūdesį ar baimę, ir visi esame patyrę akimirkas, kai tiesiog „sprogstame“ iš pykčio ar nusivylimo. Vaikai tik mokosi šių emocijų reiškos būdų - ir mūsų, suaugusiųjų, pavyzdys jiems yra geriausias pavyzdys.
Kaip Ugdyti Vaikų Emocijų Raštingumą
Yra keletas būdų, kaip tėvai ir pedagogai gali padėti vaikams ugdyti emocijų raštingumą:
- Emocijų įvardijimas: Pirmiausia svarbu padėti vaikams įvardyti jaučiamas emocijas. Galite pasakyti: „Matyt, tau liūdna, nes pradingo žaislas.“ Tokiu būdu vaikas išmoksta susieti savo vidinį jausmą su žodžiu.
- Pavyzdys: Labai svarbu rodyti savo emocijas ir paaiškinti, kaip jas išjaučiate, nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų elgesio.
- Žaidimai ir ritualai: Naudinga įtraukti žaidimus ir ritualus, tokius kaip emocijų kortelės, emocinio intelekto lavinimo užduotys, dienos ratas ar mini pokalbiai apie tai, ką vaikas patyrė per dieną.
- Situacijų analizė: Aptariant situacijas iš knygų, filmų ar realaus gyvenimo, galima skatinti vaiką analizuoti, ką veikėjai galėjo jausti ir kaip jie galėjo elgtis kitaip.
Ankstyvas emocinis ugdymas suteikia vaikui pagrindą sveikam emociniam ir socialiniam vystymuisi, padeda geriau sutarti su aplinka ir kurti tvirtus, pasitikėjimu ir pagarba grįstus santykius.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Emocijos Ir Jų Scenarijai
Paulas Ekmanas - psichologas, emocijas tyrinėjantis daugiau nei 50 metų, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike. Skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos. Dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant - apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą (pavyzdžiui, kalbu su piktu kolega - supykstu pats - ginčijuosi). Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Jei imtumėm sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvoktume, kad esame pavargęs, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mus. Jei analizuotume dar giliau, galėtume pajusti momentą, kai pyktis mus apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai. Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų.
1. Pyktis
Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti. Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti. Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas - kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“. Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika - pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų. Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus. Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą“, kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija - tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam.
2. Liūdesys
Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio emocijų intensyvumas taip pat skiriasi: nuo nusivylimo, kad neatitinka lūkesčiai, drąsos praradimo, nuolat patiriant nesėkmes, iki beviltiškumo, tikėjimo, kad nieko gero ir gražaus neįvyks, desperacijos, kai nelieka jokios vilties. Toliausiai liūdesio skalėje rikiuojasi gedulas, netekus kažko labai svarbaus, didžiulis sielvartas, kai liūdesys ir kančia yra itin stiprūs. Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Galime jausti nedidelį ar stiprų nusivylimą arba labai stiprų beviltiškumą, desperaciją. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu. Didžiausia ir stipriausia netektis, kokią gali patirti žmogus, yra artimo žmogaus netektis. Tokiose situacijose patiriamas ne tik sielvartas, bet ir agonija. Pats sielvartas yra labiau pasyvi emocija, kurios metu jaučiamas stiprus beviltiškumas. Na, o agonija yra protestas, bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta. Liūdesio scenarijaus naratyvas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus į pykčio - ir vienu, ir kitu atveju kažko netenkame. Tačiau pykstant objektas yra gana aiškus - jis mums trukdo, neleidžia, atima. Liūdint tokio aiškaus objekto dažniausiai nėra. Elgesys, apėmus liūdesiui, gali būti skirtingas - nuo atjautos ir paramos ieškojimo iki protesto ar atsitraukimo. Pavyzdžiui, nusivylimas gali skatinti ieškoti paramos, gedėti ir raudoti, atsitraukti, išprovokuoti gėdos jausmą ar nuolatinį grįžimą mintimis prie įvykusios nesėkmės ar netekties (ruminavimą). Bejėgiškumas gali priversti ieškoti paramos, jausti gėdą, atsitraukti arba norėti ir bandyti protestuoti.
3. Baimė
Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Nerimas ar jaudulys gali būti įvairaus intensyvumo - tiek silpnas, tiek stiprus, o siaubas paprastai būna tik didelis ir intensyvus. Baimė taip pat priklauso nuo pavojaus pobūdžio - ar jis staigus ir netikėtas, ar numanomas ir gresiantis kurį laiką. Iškilus staigiam pavojui, reaguojame žaibiškais atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, sustingstame arba bėgame). Kai nerimaujame dėl būsimo, numanomo pavojaus, dažniausiai nuolat būdraujame ir jaučiame įtampą kūne. Be to, reakcijos į staigų pavojų paprastai veikia kaip analgetikai - sumažina skausmą, o nuolatinis nerimas dėl būsimo pavojaus skausmą didina. Laukdamas tokio pavojaus, pavyzdžiui, chirurginės operacijos, žmogus gali išgyventi labai stiprią baimę ir net panikos atakas. Baimė dar sustiprėja, jei žmogus turi nelabai sėkmingos ankstesnės patirties, susijusios su chirurginėmis intervencijomis. Šis baimės jausmas gali stipriai sumažėti ar apskritai išnykti atvykus į ligoninę. Kitaip tariant, baimė mažėja, kai imamasi konkrečių veiksmų ir priemonių grėsmei įveikti. Baimė yra labai stiprus jausmas. Bijant sunku tuo pat metu dar ką nors jausti ar netgi mąstyti. Regis, protas susikoncentruoja vien tik į šią emociją. Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau - kiekviena baimė yra susijusi su skausmo - tiek fizinio, tiek psichologinio - tikimybe. Kokie galimi atsakomieji veiksmai jaučiant baimę? Jei stipriai nerimaujame ar jaudinamės, galime bandyti pabėgti ar nuolat grįžti mintimis prie galimo baimės šaltinio. Kai šis nerimas sustiprėja, galime lyg sustingti - nepajėgiame pratarti žodžio ar pajudėti. Kai baimė labai stipri, staigi ir nekontroliuojama, prasideda panika.
4. Pasibjaurėjimas
Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėti galime ne tik kvapu, skoniu, vaizdu ar garsu, bet ir nepatinkančia, bjauria kito asmens išvaizda ar net idėjomis. Emocijas tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad universalus pasibjaurėjimą keliantis dirgiklis yra žmogaus kūno išskyros - kraujas, fekalijos, šlapimas. 1955-aisiais amerikiečių psichologas Gordonas Allportas pasiūlė įsivaizduoti mintyse pasibjaurėjimo eksperimentą: pirmiausia pagalvokite apie seiles savo burnoje ar jas nurykite. Tada įsivaizduokite, kad išspjaunate jas į stiklinę ir išgeriate. Įdomu tai, kad pasibjaurėjimo, kaip atskiros emocijos, nejaučia maži vaikai. Jis susiformuoja maždaug tarp ketvirtų ir aštuntų gyvenimo metų. Maži vaikai gali atsisakyti maisto dėl to, kad jiems nepatinka skonis, tačiau tai nėra tas pat, kas pasibjaurėjimas. Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai“ - nepatinka ir šlykštu. Galime jausti silpną ir stiprų jausmą, kad kažkas nepatinka, tačiau šleikštulys dažniausiai būna tik intensyvus. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė - „dink iš čia“. Kaip elgiamės jausdami pasibjaurėjimą? Jei emocija silpna, galime tiesiog vengti, atsitraukti nuo situacijos.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
5. Džiaugsmas
Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai - taika ir ekstazė. Šių dviejų komponentų intensyvumas skiriasi. Taikingumas gali būti tiek silpnas, tiek intensyvus, tačiau ekstazė paprastai būna itin stipri ir intensyvi. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“. Įdomu tai, kad apie malonumo ir pasitenkinimo emocijas žinome kur kas mažiau nei apie nemaloniąsias. Kai jaučiame džiaugsmą, pasitenkinimą, galimi veiksmai taip pat priklauso emocijos intensyvumo. Pavyzdžiui, sensoriniai malonumai gali skatinti mėgautis jais ir ieškoti daugiau. Pramogos, pasilinksminimai padeda įsitraukti, pajusti tarpusavio ryšį, skatina garsiai reikšti savo pasitenkinimą kitiems, kartoti tai, kas linksma ar malonu. Būdami apimti ekstazės dažniausiai siekiame išlaikyti, t. y. kartoti, tai, kas sukėlė šį malonumą.
Kūdikio Emocijos: Verksmas Ir Šypsena
Žvelgdama į savo kūdikį, tikriausiai kiekviena mama susimąsto, ką jis tuo metu galvoja ar jaučia. Ar verkimas reiškia, kad jis liūdnas? Ar šypsena rodo, kad jis laimingas? Nors peršasi mintis mažam vaikui priskirti suaugusiųjų emocijas, tačiau tai netikslinga. Suaugusiųjų ir kūdikių emocijos labai skiriasi vien dėl to, kad pastarųjų emocijos yra susijusios su kognityviniu ir fiziniu vystymusi. Emocijos, kurias reiškia kūdikis, atrodo, pažįstamos, bet tai nėra tikros emocinės patirtys.
Kūdikiai guguoti pradeda anksti. Dažnai pagal tai darome išvadą, kad jie jaučiasi gerai. Gugavimą paprastai pakeičia šypsena ir juokas. Nors naujagimio „šypsena“ atsiranda dėl nevalingo neurologinio aktyvumo, maždaug 3 mėnesių kūdikiams paprastai pasireiškia „socialinė šypsena“. Užuot šypsojęsi dėl vidinės būsenos, kūdikiai dabar gali reaguoti į išorinius dirgiklius - ypač į veidus, į kuriuos šio amžiaus kūdikiams nepaprastai patinka žiūrėti. Svarbūs pokyčiai prasideda tada, kai kūdikis šypsosi kažkieno atžvilgiu ir koordinuoja savo elgesį su kito žmogaus.
Kaip tai vyksta?
Raudojantis verkiantis kūdikis gali atrodyti piktas ir susierzinęs, bet ar tikrai mes tiksliai vertiname šią jo emociją? Ne visada. Tai, ką mes, suaugusieji, matome kaip galimą pyktį, vos 6 mėn. kūdikis išreiškia nemalonios būsenos pojūtį. Tai gali reikšti, kad vaikas šlapias, alkanas ar pavargęs. Per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikiui svarbu suvokti, kad kai jis patirs šiuos pojūčius, kurie vėliau taps emocijomis, viskas susitvarkys: mama ar tėtis „supras - pasirūpins“. Kad pasiektų situaciją, dėl kurios galėtų jausti pyktį, kaip kad suaugusieji, kūdikiai turi pereiti per pagrindinį jausminį „procesą“, kurio metu jie kaupia patirtį ir lūkesčius, kad pajustų pyktį ir nusivylimą. Tarp 3 ir 6 mėnesių kūdikiai įgyja elgsenos, susijusios su santykiais, buvimu šalia artimo žmogaus, ir aplinkiniais daiktais, patirties, o šiems prisiminimams vystantis jie pradeda formuoti lūkesčius, kas, jų manymu, įvyks. Pavyzdžiui, patirtis gali „pranešti“ kūdikiui: „Kai negaliu pasiekti kamuolio, mamytė jį pariedės į mane.“ Jei dėl kokių nors priežasčių mamytė delsia paduoti kamuolį, kūdikis gali supykti.
Mažas kūdikis baimės dar tikrai nejaučia. Baimė nėra instinktas, baimė - jausmas, kurį kūdikiai atpažįsta, kai vystosi atmintis. Negalėdamas prisiminti situacijų ir atvejų, pavyzdžiui, kokios situacijos yra patirtos, o žmonės - pažįstami, kūdikis negali suprasti, kas yra svetima, „neatitinka normalios situacijos“, ir tai gali lemti jo nerimą. Pavyzdžiui, kūdikiui nerimas gali pasireikšti tik tada, kai jis geba prisiminti ir suvokti, kad anksčiau nematė to „keisto“ veido.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Atsiskyrimo Nerimas
Atsiskyrimo (išsiskyrimo) nerimas gali pradėti reikštis kūdikiui sulaukus maždaug 4-6 mėnesių, tačiau dažniausiai jis ryškiausias tarp 8-18 mėnesių kūdikių. Kūdikis šiuo laikotarpiu ypač prisirišęs prie savo tėvų (artimųjų, globėjų) ir nenori būti nuo jų atskirtas.
Emocijos Ir Menas: Gydytojai Klounai
„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ jau 12 metų kaupia humoro, klounados žinias ir taiko jas dirbdami su skirtingas emocijas išgyvenančiomis auditorijomis. Gydytojai klounai pradėjo dirbti registravimo centruose vos tik į Lietuvą atvyko pirmoji ukrainiečių banga. Karo pradžioje skubiausia buvo pirmoji humanitarinė pagalba, „antroji pagalba…
Emocinis Apleistumas
Ką įsivaizduojate, girdėdami žodžius „sunki vaikystė“? Dažniausiai pagalvojame apie fizinį ir/ar seksualinį smurtą, girtuokliaujančius tėvus, šaltus apgriuvusius namus ir alkanus vaikus, ant kurių kūnelių matosi mušimo ir išsekimo žymės. Tokiomis šeimomis susirūpina tarnybos, įstaigos, net kaimynai stengiasi padėti. Nėra nieko nuostabesnio, nei gebėjimas išreikšti savo emocijas. Tai kiekvienam iš mūsų suteikia galimybę tapti unikaliomis ir spalvingomis asmenybėmis.
Marc Brackett "Leidimas Jausti: Išlaisvinkime Emocijų Galią, Padėkime Savo Vaikams, Sau Ir Visuomenei Klestėti"
Marcas Brackettas - Jeilio Emocinio intelekto centro įkūrėjas ir direktorius, Jeilio Vaikų studijų centro profesorius.
Japonų kalboje žodis „kvėpavimas“ (kokiu) užrašomas dviem rašmenimis: pirmas reiškia iškvėpimą, antras įkvėpimą. Tuo norima pasakyti, kad iškvepiame pirmiau, nei iškvepiame. Sutelkite dėmesį į tašką po bamba - į savo tandeną, - tada lėtai, ilgai, nestipriai iškvėpkite.
Jau girdžiu, kaip vienas iš dvynių atbėga skųstis raudodamas, nes brolis trinktelėjo jam žaislu. Pokštelėjo skaudokai - atpažįstu iš verksmo garso ir spalvos. Prieš save matau dieviško grožio moterį: ji sėdasi nedrąsiai, pakelia akis, jos atrodo pavargusios ir išsekusios, žvilgsnis tarsi nedrąsaus vaiko, o lūpos bando sveikintis ir šypsotis. Jaučiu, kad šypsosi tik lūpos, o vidus bejėgiškai kenčia.
„Neverkšlenk!” „Nebūk boba.” „Geros mergaitės niekada nepyksta…” Kažkur girdėta? Tikrai. Daugeliui mūsų vaikystėje teko girdėti tokius “padrąsinimus”. Nė patys nesupratome, kaip tokie žodžiai mūsų pasąmonėje įleido šaknis, kaip didžiulis storas barjeras mums reikšti ar jausti konkrečius jausmus.