Psichologiniai eksperimentai leidžia giliau pažvelgti į žmogaus elgesio motyvus, reakcijas į įvairias situacijas ir socialinius reiškinius. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą įdomių eksperimentų, atskleidžiančių netikėtus psichologijos aspektus - nuo gyvūnų elgsenos modeliavimo iki žmogaus reakcijos į socialinę aplinką.
Stenlio Milgramo eksperimentas: paklusnumo autoritetui tyrimas
Koks eksperimentinis metodas galėtų priversti žmones gausiai prakaituoti ir drebėti ir koks turėtų būti metodas, kad 10% dalyvių patirtų stiprų liūdesį, o kitus ištiktų nepaaiškinamas isterinis juokas? Dabar plačiai žinomi Stenlio Milgramo eksperimentai buvo skirti tyrinėti paklusnumą autoritetui. Milgramas siekė išsiaiškinti, kiek toli žmogus gali nueiti, gavęs nurodymą iš autoriteto sužeisti kitą žmogų. Praūžus Antrojo pasaulinio karo siaubams (ir toli gražu ne pirmą kartą) buvo svarstoma, kas motyvuoja žmones taip brutaliai elgtis vienas su kitu. Tačiau Milgramą domino ne ekstremali karo situacija - jo tikslas buvo patyrinėti žmonių reakcijas sąlyginai „įprastomis“ aplinkybėmis. Kaip žmonės elgtųsi, paprašyti kitam žmogui atlikti elektros šoką?
Eksperimentinė situacija, kuria būdavo išbandomi dalyviai, pradžioje atrodydavo visai paprasta. Dalyviams būdavo pasakoma, kad jie dalyvauja mokymosi eksperimente, kad atlikinės elektros šokus ir kad tai, ką darys, privalės tęsti iki pat eksperimento galo. Informuoti, kad dabar vienas yra „mokytojas“, kitas - „mokinys“, dalyviai būdavo pasodinami priešais aparatą su daugybe skalių, sužymėtų skirtingomis įtampomis. Šis aparatas - vadinamoji „šoko mašina“. Eksperimento metu kaskart „mokiniui“ suklydus, dalyviui būdavo liepiama šiam pritaikyti vis stipresnius elektros šokus. Dalyviai iš tiesų nesukeldavo elektros šoko, eksperimento „mokinį“ vaidindavo aktorius pagal iš anksto parašytą scenarijų. Dalyviai „mokinio“ nematydavo, todėl patys susidarydavo įspūdį apie skausmą, kurį sukelia jų veiksmai. Bet kokiu atveju, dalyviai žinojo, kad bandymo pabaigoje atliekami elektros šokai nepaprastai skausmingi, o „mokinys“ greičiausiai neteks sąmonės.
Kaip ir pats eksperimentas, rezultatai sukrėtė. Milgramo tyrimas atskleidė, kad žmonės daug labiau linkę paklusti nei galėtumėte įsivaizduoti. 63% dalyvių tęsė iki pat galo - jie pritaikė visus šokus, net jeigu „mokinys“ šaukdavo, apimtas agonijos, prašydavo sustoti ir galiausiai nutildavo. Milgramo tyrimas savo laiku sukėlė sensaciją. Milgramas rezultatus aiškino situacijos galia.
Ekspermentą sekė grupė tolesnių tyrimų, atliktų laboratorijose visame pasaulyje. Ar išvados pasiteisino skirtingose kultūrose, esant šiek tiek kitokioms situacijoms ir tiriant skirtingų lyčių asmenis (pirmajame tyrime dalyvavo tik vyrai)? Rezultatai atskleidė, kad net ir varijuojant įvairiais kintamaisiais, žmonės vis tiek buvo neįtikėtinai linkę į paklusnumą. Vienintele išimtimi tapo tyrimas, kuris išsiaiškino, kad australės daug mažiau linkę paklusti.
Taip pat skaitykite: Priežastys, pasekmės ir teisė
Milgramo tyrimas buvo vienas iš įtakingiausių ir įspūdingiausių darbų, atliktų psichologijos srityje. Tokį eksperimentą vargu ar būtų įmanoma pakartoti šiais laikais (ne virtualioje realybėje) dėl dabar galiojančių etinių standartų. Be abejo, kai apie jį sužinojau pirmą kartą, mano požiūris į žmoniją pasikeitė negrįžtamai.
"Visata 25": pelių rojus, virtęs pragaru
Kartą daktaras Džonas B. Kalhunas nutarė sukurti pelių rojų, pavadintą „Visata 25“. Jis paėmė 2x2 metrų dydžio baką, įrengė jame pertvaras, sukūrė tunelių sistemą su individualiais skyriais ir girdyklomis. Į šį rojų buvo paleistos keturios poros sveikų, genetiškai nepriekaištingų pelių. Bake visada tvyrojo +20 laipsnių temperatūra, kiekvieną mėnesį jis buvo išvalomas ir užpildomas pašaru bei medžiagomis lizdams suktis.
Po 100 dienų, suvokusios savo laimę, graužikės pradėjo pašėlusiu tempu daugintis. Gyventojų skaičius padvigubėdavo kas 55 dienas ir jokio išvarymo iš rojaus už nuodėmiavimą nenusimatė. Tačiau jau pačiu savo sukūrimo momentu „visata“ buvo pasmerkta. Numeris 25 buvo pasirinktas ne atsitiktinai - tai buvo jau 25-as eksperimentas su žiurkėmis ir pelėmis, ir kiekvieną kartą rojus pavirsdavo pragaru.
Pelėms, kurių skaičius 315-ą eksperimento dieną išaugo iki 600 vienetų, jau kategoriškai nebeužteko erdvės. Susiformavo įdomūs sluoksniai: „nonkomformistai“, kurie susitelkė bako centre ir reguliariai puldinėjo lizduose gyvenančias peles; „nuostabieji“ - patinai, kurių nedomino dauginimasis ir rūpinosi išimtinai patys savimi ir, pagaliau, „vidurinė klasė“, kurios atstovai stengėsi bet kokiais būdais išsaugoti pelėms įprastą gyvenimo būdą. Bake įsiviešpatavo prievarta, visuotinis ištvirkimas ir netgi kanibalizmas. Galų gale 90% reprodukcinio amžiaus patelių paliko populiaciją ir apsigyveno izoliuotuose lizduose viršutinėje bako dalyje.
560-ą eksperimento dieną su „Visata“ faktiškai viskas buvo baigta. Padidėjęs mirtingumas neišgelbėjo rojaus: paskutinės 8 pelės mirė viena po kitos taip ir nebesugrįžusios prie įprastų vaidmenų ir nemėgindamos susilaukti mažylių.
Taip pat skaitykite: Baudos už žiaurų elgesį Lietuvoje
Žiurkių socialinės hierarchijos tyrimas bandymais su pasinėrimu
Prancūzų tyrinėtojas Didje Dezoras iš Nansi universiteto 1994 metais paskelbė įdomų darbą, pavadintą „Žiurkių socialinės hierarchijos tyrimas bandymais su pasinėrimu“. Iš pradžių eksperimente dalyvavo šešios klasikinės baltosios laboratorinės žiurkės. Kai ateidavo maitinimosi laikas, jas patalpindavo į stiklinę dėžę su vieninteliu išėjimu į išorę. Tai buvo tunelis-laipteliai, besileidžiantys į gretimo stiklinio indo, iki pusės užpildyto vandeniu, dugną. Ant rezervuaro su vandeniu sienos buvo įrengta lentynėlė, prie kurios iš dugno išnirusi žiurkė galėjo priplaukti ir pasiimti nuo jos sausainį.
Labai greitai tarp žiurkių susiformavo griežta hierarchija. Dvi žiurkės tapo išnaudotojomis: pačios neplaukiojo, o atiminėjo maistą iš trijų išnaudojamų žiurkių. Šeštoji gi pasirinko savarankiško apsirūpinimo strategiją: nardė pasiimti sausainių ir sėkmingai apsigindavo nuo bandymų juos atimti. Įdomiausia buvo tai, kad nepaisant daugybės eksperimento pakartojimų su pačiomis įvairiausiomis žiurkėmis, galiausiai viskas baigdavosi tuo pačiu vaidmenų pasiskirstymu. Netgi kai į grupes suvienydavo tiktai išnaudotojas, tiktai verges ir tiktai savarankiškas, jų bendrija grįždavo prie pradinės hierarchijos.
Daktaras Dezoras įleido į bandymų narvą 200 žiurkių. Jos kovėsi tarpusavyje ištisą naktį. Ryte ten jau gulėjo trys nebegyvos socialinio kataklizmo aukos, o žiurkių bendrijoje susiformavo sudėtinga paklusimo sistema. „Generolams“ maistą atnešdavo „leitenantai“, kurie atimdavo sausainius iš darbinių plaukikių. Be to, vietoj „autonominių“ žiurkių sluoksnio, susiformavo dar ir „kaulytojų“ sluoksnis: jos nenardė ir nesikovė, o maitinosi trupiniais nuo grindų.
Preparavus žiurkes, paaiškėjo, kad visos jos eksperimento metu patyrė didelį stresą. Šis eksperimentas parodė, kaip socialinė hierarchija ir konkurencija dėl išteklių gali sukelti stresą ir netgi mirtį.
Žiurkių priklausomybės nuo narkotikų tyrimas „žiurkių parke“
Aštunto dešimtmečio pabaigoje kanadietis tyrinėtojas Briusas Aleksanderis padarė išvadą, kad žiurkėms trūksta pramogų. Jis nusprendė ištirti, kaip formuojasi priklausomybė nuo narkotikų. Kad patvirtintų savo teoriją, Aleksanderis pastatė savotišką pramogų parką žiurkėms - erdvų būstą, kuriame buvo tuneliai, sukimuisi skirti ratai, panašūs į tuos, kurie įrengiami voverėms, kamuoliukai žaidimams, jaukūs lizdai ir gausybė maisto. Ten apgyvendino 20 skirtingų lyčių žiurkių. Kontrolinė gi grupė glaudėsi klasikiniuose narveliuose. Ir vienoms, ir kitoms buvo įrengtos po dvi girdyklos.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie žiaurų elgesį su gyvūnais
Rezultate Aleksanderio teorija visiškai pasitvirtino. Narvelių gyventojos labai greitai sėsdavo ant narkotikų, o štai parko gyventojos absoliučiai ignoravo girdyklą su morfijumi. Tam tikrame etape mokslininkas sukeitė vietomis kai kurias parko žiurkes su žiurkėmis iš narvų. Visiškai logiškai graužikai, staigiai ir nepaaiškinamai atsidūrę ankštuose narvuose, tučtuojau įjunko į narkotikus. O štai žiurkės, perkeltos iš narvų į parką, pasirodė esančios gudresnės. Jos ir toliau vartojo narkotikus, tik ne taip reguliariai - lygiai tiek, kiek joms reikėjo. Šis eksperimentas parodė, kad aplinka ir socialinė gerovė turi didelę įtaką priklausomybės formavimuisi.
Rozentalio efektas: lūkesčių įtaka rezultatams
Logišku šios serijos eksperimentų su gyvūnais tęsiniu galima laikyti eksperimentą su žmonėmis, dalyvaujant žiurkėms. Atliko jį psichologijos daktaras Rozentalis Harvarde 1963 metais. Jis pasiūlė savo studentams patreniruoti žiurkes įveikti labirintą. Pusei studentų buvo pasakyta, kad jie dirbs su specialios intelektualios veislės žiurkėmis, kurios labai greitai mokosi. Antra studentų grupė dirbo su „įprastomis“ žiurkėmis. Kaip nesunku susiprotėti, žiurkės buvo absoliučiai vienodos.
Eksperimento rezultatai parodė, kad studentai, kurie tikėjo, jog dirba su „intelektualiomis“ žiurkėmis, pasiekė geresnių rezultatų. Tai įrodo, jog studentų lūkesčiai paveikė žiurkių pasirodymą. Šis fenomenas vadinamas Rozentalio efektu arba lūkesčių efektu. Jis iliustruoja, kaip mūsų lūkesčiai ir įsitikinimai gali paveikti kitų žmonių ar net gyvūnų elgesį.
Beždžionių ekonomika: nuo darbo iki prostitucijos
Du mokslininkai iš Jeilio universiteto (ekonomistas ir psichologas) nutarė išmokyti beždžiones naudotis pinigais. Pinigų idėją, kaip paaiškėjo, gali įsisavinti ir gyvūnai su nedideliu protu bei nedideliais poreikiais, kurie apsiriboja maistu, miegu ir seksu. Iš pirmo žvilgsnio išties galėjo pasirodyti, kad toms beždžionėms nieko nereikia gyvenime. Jas galima maitinti saldainiais visą dieną ir jos pastoviai vis ateis ir ateis jų pasiimti.
Voljere jie sugalvojo „darbą“ - tai sverto judinimas, dedant 8 kilogramų pastangas - ir universalų ekvivalentą - pinigus. Už kiekvieną sverto pajudinimą beždžionė ėmė gauti vynuogių kekę. Netrukus beždžionių bendruomenė pasiskirstė sluoksniais. Bendrijoje susiformavo tie patys elgesio tipai kaip ir žmonių visuomenėje. Atsirado darboholikų, veltėdžių, banditų ir taupytojų. Viena beždžionė įsigudrino per 10 minučių kilstelėti svertą 185 kartus. Labai pinigų reikėjo.
Toliau tyrinėjant ekonominį elgesį, beždžionėms įteikė kitus „pinigus“ - sidabrinius diskus su skyle per vidurį. Po kelių savaičių kapucinai susigaudė, kad už šias monetas galima gauti maisto. Iš pradžių tarifas buvo vieningas - už rūgštų obuolį ir saldžių vynuogių kekę reikėjo mokėti vienodą monetų skaičių. Savaime suprantama, obuoliai nebuvo populiarūs, o vynuogių atsargos sparčiai tirpo. Tačiau vaizdas visiškai pasikeitė, kai obuolių kaina sumažėjo dvigubai. Po pakankamai ilgai trukusio sutrikimo, kapucinai praktiškai visas savo monetas išleido obuoliams. Vieną dieną, kai visi bandomieji gyvūnai bendrame narve jau žinojo, kad vieni dalykai kainuoja brangiau už kitus, viena beždžionė prasmuko į skyrių, kur buvo saugojama bendra kasa ir pasisavino visas monetas, gindamasi nuo žmonių, kurie mėgino atimti grobį.
Praėjo dar kelios dienos ir kapucinai atrado prostitucijos fenomeną. Jaunas patinas davė monetą patelei. Mokslininkai pamanė, kad įsimylėjo ir tai buvo dovana. Nė velnio. „Mergina“ užsiėmė su kavalieriumi už pinigus seksu, o paskui nulėkė prie langelio ir nusipirko kelias vynuogių kekes. Visi liko patenkinti: ir beždžionės, ir mokslininkai. Šis eksperimentas atskleidė, kaip net gyvūnų bendruomenėje gali susiformuoti sudėtingos ekonominės ir socialinės struktūros.
Baimės perdavimas: beždžionių eksperimentas su bananais
Narvas. Jame - 5 beždžionės. Prie lubų pririšta bananų kekė. Po jais - kopėčios. Kai beždžionės išalko, viena iš jų priėjo prie kopėčių ir ketino pasiekti bananą. Vos tik ji prisilietė prie kopėčių, mokslininkai visas beždžiones apipylė lediniu vandeniu. Praėjo šiek tiek laiko ir kita beždžionė priėjo prie kopėčių pasiimti banano. Vėl tas pats ledinis dušas.
Tada mokslininkai pašalina vieną beždžionę iš narvo ir pakeičia nauja. Naujokė iš karto pastebi bananus ir mėgina juos pasiekti. Dideliam savo siaubui, ji pastebi piktus ją atakuojančių „vietinių“ beždžionių snukius. Toliau iš narvo pašalinama dar viena senbuvė ir įleidžiama naujokė. Kai tik ji pamėgina pasiekti bananą, visos beždžionės draugiškai ją atakuoja. Galiausiai, narve nelieka nė vienos beždžionės, kuri būtų patyrusi ledinį dušą, tačiau naujokės vis tiek yra puolamos, kai bando pasiekti bananus. Šis eksperimentas iliustruoja, kaip baimė ir elgesio modeliai gali būti perduodami iš kartos į kartą, net jei pirminė priežastis jau išnykusi.
Stanfordo kalėjimo eksperimentas: galios įtaka elgesiui
1971 m. Stanfordo universiteto profesorius Philipas Zimbardo pakvietė savanorius absolventus, kurie turėjo įkūnyti kalėjimo prižiūrėtojų ir kalinių vaidmenis universiteto rūsyje įrengtame kalėjime. Eksperimentas turėjo trukti 14 dienų, tačiau buvo nutrauktas anksčiau dėl to, kad kaliniai ir prižiūrėtojai į savo vaidmenis įsijautė kiek per daug.
Nepaisant to, Stanfordo kalėjimo eksperimentas tapo plačiai žinomas. Jis buvo naudojamas parodyti kaip žmonės, kuriems suteikiama galia, ima ja piktnaudžiauti, o tie, iš kurių galia yra atimama, puola į neviltį.
Dabar eksperimentas susilaukė didelės kritikos. Internetinė svetainė „Vox“ nesenai paskelbė, kad Stanfordo kalėjimo eksperimentas yra labai klaidingas ir ne tik dėl jo abejotinos etikos ir konkrečių duomenų trūkumo, bet dėl melo.
Žurnalistas Benas Blumas tyrinėjo eksperimento metu darytus vaizdo ir garso įrašus ir nustatė, kad "kalinys, kuris, kaip žinome, pirmasis palūžo, iš tikrųjų viską suvaidino". Vaidmenį atlikęs kalinys pats tai prisipažino žurnalistui per interviu. Jis taip pat teigia, kad kalėjimo prižiūrėtojai, kurie ėmė elgtis sadistiškai, iš tikrųjų tai darė ne savo nuožiūra, o buvo apmokyti kaip tai daryti. Jiems taip pat buvo įsakyta būti piktiems.
B.Blumo paaiškinimas yra labai paprastas. Jo nuomone, studentai, vaidinę kalinius ir prižiūrėtojus, galvojo kaip tęsti mokslus ir tiesiog nesigilino į eksperimento tikslus. Net pats P.Zimbardo nenumanė, kad jo eksperimentas turės tokią didelę įtaką. Iš dalies tai įvyko dėl to, kad eksperimentas paskelbtas būtent tuo metu, kai žmonės pradėjo intensyviai diskutuoti apie kalėjimų sąlygas.
Humanistinės psichologijos raida Lietuvoje
Humanistinė psichologija Lietuvoje gyvuoja nuo 1991 metų asociacijos rėmuose, nors pati humanistinė psichologija Lietuvoje kiek anksčiau prasidėjo jos idėjų propagavimu kiek tai buvo įmanoma tuo laiku, t.y. kažkur keletą metų prieš tai. Maždaug nuo 1994-95 metų. Humanistinės psichologijos priešistorija Lietuvoje buvo susijusi su dabartiniu profesoriumi Rimantu Kočiūnu, Aleksandru Kučinsku, Remigijumi Bistricku ir dar eile kitų psichologų. Tai pirmiausia buvo bandymas įvesti į dar tik besiformuojančią psichologinę praktiką visumoje, į psichologinį konsultavimą, grupinę terapiją, asmeninę psichoterapiją amerikiečių humanistinės psichologijos mokyklos tam tikrus elementus.
Šia prasme tuo laiku buvo gana reikšmingos dviejų psichoterapijos patriarchų Viktoro Franklio ir Karlo Rodžerso kelionės į tuometinės Tarybų Sąjungos sostinę Maskvą. Jie ten pravedė seminarus, kuriuose sugebėjo sudalyvauti Rimantas Kočiūnas. Praktikoje įtakos turėjo tuo metu labai populiarūs pavasariniai Vilniaus psichoterapiniai seminarai, į kuriuos atvykdavo dalyviai iš visos Tarybų Sąjungos. Ten jau vyko tam tikri humanistinės psichologijos bandymai. Kaip būtent reikia dirbti su klientu, kuris kreipiasi dėl savo problemų, kokiu būdu organizuoti susitikimų grupes, kad jos būtų humanistiškai orientuotos. Taip grupelė Lietuvos psichologų karts nuo karto diskutuodavo, o apie 1990 metus ji persikėlė į Vilniaus Universitetą. Nuo tada prasidėjo labiau susiformavusios grupės susitikimai. Jie vykdavo kartą per mėnesį, ir kur kas nors pateikdavo pranešimą sau svarbia tema iš humanistinės-egzistencinės psichologijos.
Situacija iš esmės pasikeitė po pirmos Tarybų Sąjungos ir JAV humanistinės psichologijos konferencijos 1991 metų vasarą, kuri vyko Maskvoje. Joje dalyvavo Leonas Judelevičius ir dar eilė Vilniaus Universiteto tuometinių psichologijos studentų. Ir maždaug praėjus pusmečiui po Maskvos konferencijos, 1991 m. pabaigoje įkūrė Lietuvos Humanistinės psichologijos asociaciją, kurios pirmuoju prezidentu tapo jos pradininkas Lietuvoje Rimantas Kočiūnas.
Atsiradus asociacijai, humanistinė psichologija Lietuvoje įėjo į kryptingas vėžias, organizuojant savo krypties renginius plačiam psichologų ratui. Tai buvo reikalinga tam, kad galėtume realizuoti mūsų psichologų poreikį susigaudyti tuometinės Vakarų humanistinės psichologijos idėjų erdvėje, ir tam, kad mūsų psichologai galėtų įgyti platesnę praktinę patirtį. Taip pat buvo svarbu išsiaiškinti, kokios yra mūsų pačių galimybės realizuoti humanistinės psichologijos idėjas praktikoje. Per kelis metus atvyko keletas humanistinės psichologijos mokyklos specialistų iš Vakarų, ir taip mes akivaizdžiai susipažinome su pagrindinėmis humanistinės psichologijos pakraipomis. Iš jų galima paminėti Ben Kolodzin, kuris supažindino su potrauminiu darbu humanistinėje paradigmoje, profesorius Stanley Krippner iš Saybrook humanistinės psichologijos instituto (Kalifornija) ir profesorė Rut-Inge Heinze ir Berklio universiteto.
Į Lietuvą S. Krippner buvo atvykęs net tris kartus, įvairiais aspektais pristatydamas savo asmeninės mitologijos koncepciją. Krippner‘io koncepcija turėjo nemažą įtaką ir mano paties mitologijos teoriniuose tyrinėjimuose ir praktiniuose bandymuose. Kultūros antropologijos profesorė Rut-Inge Heinze į Lietuvą buvo atvykusi du kartus ir pravedė šamanizmo studijų seminarus, orientuotus į šiuolaikinę humanistinę psichoterapiją. Visų šių autorių seminarai turėjo didelį susidomėjimą, nes į juos atvykdavo daug dalyvių, tame tarpe ir nemažai studentų. Tas asociacijos judėjimas su užsienio specialistų pritraukimu tęsėsi iki 1998 metų ir pasibaigė su bendra tarptautine konferencija, kuri vadinosi „Humanistinė psichologija, įžengiant į XXI amžių“. Su ta konferencija galima sakyti užsibaigė LHPA poreikis turėti kažkokių tai išorinių idėjų ir praktikos šaltinių.
Psichologijos požiūris į religiją: pokyčiai ir naujos tendencijos
Psichologijos profesorius iš JAV Paulas C. Vitzas svarsto apie psichologijos vystymosi tendencijas XX amžiuje ir XXI amžiaus pradžioje. Šiuolaikinė psichologija, pavyzdžiui, Gaulo Caesaro, pagal klasikinį principą buvo padalyta į tris sritis: eksperimentinę, tyrimo ir matavimo, terapinę. Autorius teigia, kad labai pasikeitė psichologijos požiūris į religiją, ir džiaugiasi, jog dabartinės psichologijos raidos tendencijos teikia daug vilčių.
Anksčiau į religiją buvo žiūrima kaip į neigiamą, nesubrendusį arba patologinį reiškinį. Dabar religija daugiau neniekinama, ir daugelis psichologų įžvelgė jos teigiamas savybes. Tai atsitiko todėl, kad tyrimų rezultatais įrodyta, jog nuoširdžiai tikintys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau. Psichologija, sutelkusi dėmesį į vertybes ir poreikį jas atkurti, pradėjo ugdyti dar vieną svarbią vertybę - nuolankumą.
Pozityvioji psichologija: dėmesys žmogaus stiprybėms
Šiuolaikinės psichoterapijos supratimą patvirtina judėjimo, vadinamo pozityviąja psichologija, raida. Pozityvioji psichologija akcentuoja bruožus, kurie padeda pasiekti laimę ir gerovę, taip pat tokias savybes kaip optimizmas, gerumas, sugebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas, atkaklumas ir dėkingumas.
Christopheris Petersonas ir M. Seligmanas savo knygoje „Charakterio jėgos ir vertybės: vadovas ir klasifikacija“ siūlo, kad psichologija „atnaujintų charakterio jėgų ir vertybių studijas, nes šios temos turi būti psichologinių tyrimų objektas. Reikia sukurti būdus kalbėti apie charakterio jėgas ir matuoti jas žmogaus gyvenimui bėgant.
Kalėjimo psichologija Lietuvoje: kalinių patirtys ir problemos
Alytaus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje, kuri nežmoniškai perpildyta, bado akciją paskelbė pusantro tūkstančio kalinių. Jie reikalavo žmoniškų gyvenimo sąlygų. Šiemet ten jau nusižudė vienas nuteistasis.
Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininkas Alvydas Maknickas, teigia, jog tarp kalinių tikrai padaugėjo sergančiųjų depresija. Anot jo, kuo daugiau kalinys suvokia, kad jis nieko laisvėje “neužgyveno”, kad jis išties nenusipelnė niekieno meilės, dėmesio ir prieraišumo, tuo didesnė jam stoja siena prieš akis. Tada ir ateina mintys apie savižudybę, kyla nenoras gyventi.
Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos psichologas Rimas Geimanas, teigia kad psichologų kolonijoje galbūt reikėtų kelių, o ne vieno. Jam tenka išklausyti beveik visus naujai atvykusiuosius, kiekvieną dieną girdėti, kad jie nenori gyventi, spręsti daugybę kitokių problemų - medicininių, juridinių, tiesiog žmogiškų. Psichologas pasakoja, kad galima žmogų apipilti nešvarumais, o tada pagal “zakonus” tokią gėdą įmanoma nuplauti tik krauju, t.y. nužudyti tai padariusįjį. Jeigu to nepadarysi - liksi nuskriaustuoju amžinai.
tags: #ziaurus #psichologiniai #eksperimentai